gegužės 15d., 2008

Nuo ko pradėti? Gal nuo nevykėlių draugų? Gal nuo meilės? Gal nuo tėvų, kuriais esu pasibjaurejusi? Gal nuo ašarų, kurios darbar reida mano raudonais skruostais? O vis dėl to gal pradėti nuo nubėgusio tušo, nuo šokių aikštelės, nuo alkoholio? Tiek daug nešioju širdyje ir tiek mažai atskleidžiu.... Gerai! Bet kas gerai? Kodėl tiek klausimų? Kam tas dienoraštis? Suprantat ka? Aš nieko....  Pirmas įrašas ir toks nevykęs... Kodėl?  Keiktis? Visai norėčiau, bet argi čia galima? Kas šiais laikais galima? Juokinga... Paklaustumėt kas juokinga? Į šį klausimą turiu atsakymą! Mano gyvenimas!!! Mano gyvenimas yra juokinga! Paklaustumėt kodėl? Turėčiau susimąstyti... Sunku paaiškinti, bet žinau, jame kažko truksta... Matyt pagalvotumėt, kad man trūksta atsakymų. Šiuo atvėju Jūs klystumėt! Negalima spęsti už žmogų! Negalima aiskinti jam apie jo gyvenimą! Negalima sakyti, jog jo svajonės kvailos, kad taip neubus! Turbūt nesuprantat, kad griaunat gražų pasaulį! O kas Jums!? Lengva kalbėti, kai manot esą protingesni, kai Jūsų pažymiai aukštesni, tada manot esą visažiniai, bet viskas „kietumas“ išgaruoja už mokyklos sienų! kur Jūsų žinios? Kur praktika? Nebėra! Nieko nebėra! Kas dabar sumanesnis? Dabar Jūs lyg žeme šliaužėjantys šliužai, ieškot atsakimo vadovėly, kai tuo tarpu jis Jums prieš akis! Žmognės, gal gana dalint kvailus patarimus, kai patys šioje srytyje neturit patirties! Viskas, mano „prisistatymas“ baigtas. Laukite tęsinio.