Sielų šulinys

Aš dainuoju dainas apie pasaulį,
Kai jis dar buvo jaunas.

Pasiimu aukas
Ir gimdau nuolat save,
Ir dar kartą save.

Ir tampu vis kitoks:
Gražesnis, laimingesnis, turtingesnis.
Turiu kūną: kaulus, kraują...
Jaučiu vėją mano plaukus draikant,
Širdies dūžius ir judesio veiksmą.

Gajumą, plėšrumą, laisvę,
Gyvybę jaučiu, -
Kurią vėl noriu suėsti,
Kad savyje išlikčiau,
Jutimą sau dovanočiau...
Bet aš nejaučiu.

- Neklauskit manęs, kas esu.
Aš nežinau.

Džiaugiuosi, kai esu gyvas,
Nes žinau - savyje esu miręs.
Ir juoktis galiu iš gyvųjų,
Laimingų, kovojančių.

Pažįstu jų mintis, jausmus.
Lyg bukas veidrodis
Atiduodu veidus,
Mainais pasiimu viską.

Bet man nieko nereikia.
Aš tik laukiu,
Kol nežinia ateina ir išeina.

Bet aš viską žinau.
Toli, nematomas ir nesuprantamas,
Kaip pradas ir galas,
Vanduo ir akmuo,
Kaip begalybė
Ar tuštuma...

O vis dainuoju apie pasaulį,
Kai jis dar tebebuvo jaunas.