Nobelis mansardoje

tau nuo lūpų krentą vorai.
gyvatės ėda tavo plaukus.
kaskart pažvelgus
man norisi rėkt.
ir žviegiau iki sutemų,
neradau vietos, kol nepasakei man labas.
ir bėgant gatve, bešaukiant mirčiai,
išgirdau medžių balsus.

tąkart nepastabėjau, kad norim mirti.
tąkart liečiau ne tą tavo pusę.
tąkart liečiau žalią akį,
tąkart maniau esanti lietus.
žalvariu gimiau - žalvariu ir liksiu,
tik auksas man labiau patiko
iki šiandien, -
nes tapau baltai.

ir kaskart pažvelgus į juodai baltą dėmę -
ji ant tavų plaukų -
aš suvokiu esanti mirusi,
nes taip reikėjo,
aš taip įsivaizdavau.
ir šuoliuosiu tolėliau -
kojas pakračiau.