- Eikš...
Ir Jis atėjo. Prisiekiu, tą pačią sekundę pasibeldė į mano duris, šiaip taip dar besilaikančias ant surūdijusių vyrių.
- Galvojau ne čia. Ne taip, - kažkokios nuostabos apimtas kalbėjo.
O gal tikrai ne čia..
Ir ne laiku - ne vietoje atsidūrė.
Juk tą dieną, kai paskubomis ant panaudotos servetėlės brūkštelėjau adresą, visai nesitikėjau - o Jis čia. Stovi, dairosi... Ir švarkas, ir žvilgsnis, ir plaukai kaip tada užkritę ant akių.
- Einam velniop iš čia. Jūrą matei?
- Durų nerakinsi?
- Niekad nerakinu.
- O gal reikėtų..?
- Tau patiks jūra.
Kelias buvo ilgas. Tiek Jis, karts nuo karto patempdamas žemyn savąjį švarką ir keistai krenkšdamas, tiek aš - abu tylėjome. Fiksavau kvėpavimą: įkvėpė - iškvėpė, įkvėpė, ir vėl.. Ir taip be galo.
- O gal tikrai reikėjo užrakinti? Apvogs..
įkvėpė. Šį kartą giliai ir orą plaučiuose užlaikė. Gaivus, bangų su smėlio priemaišomis, kvapas kuteno nosį. Jis paėmė mano ranką. Daugybė mažų skruzdėlyčių kaip pasiutusios bėgiojo nugara. Rudos Jo akys kildavo ir leisdavosi su bangomis. Aukštyn - žemyn, ir vėl. Ir taip tūkstančius kartų.
Prieš išsiskiriant pabučiavo į kaktą. Šis sąlytis trumpam apakino. Net nepastebėjau, kaip susiliejęs su minia visai dingo iš akių. Bet ar grįš...?
Pro nerakintų mano durų plyšį švietė saulė. Atidarau ir stoviu ant slenksčio kaip įbesta - apvogė. Išplėšė širdį su visom šaknim ir nusinešė, ir jau niekad.. niekad nebegrąžins.