Vorai voratinklius šilkinius
Rytinės saulės spinduliuos
Ant plonų smilgų iškabino,
O miško žydinčioj laukymėj,
Žiedų rasoj gaivioj
Bitutės troškulį malšino.
Tamsi brydė, žolė žalia,
Upelio kaspinas išlinkęs
Ir jame skęstančios viršūnės
Eglių su beržais šalia.
Prie svirno numesti pakinktai
Ir girgždanti svirtis virš šulinio.
O ant nupjauto klevo stumbino
Sukrautas gandrų lizdas.
Jame balta porelė tūpi.
Kažkur šventoriaus varpai skambina,
O saulėje pirkelės langas blizga,
Miške – kukuojanti gegutė.
Negilios pėdos lauko vagose
Ir dygsta žalias miežio daigas –
Vėl bus putojančio alaus!
Ir tolimas svetys bus vartuose,
Skambės vėl skambios dalgių dainos, -
Nebus jau rytmečio ramaus!..
Gamta visur visus išjudino –
Darbymety ir akmuo kruta!
O ką kalbėti apie žmogų –
Ir triūsia jis, kol drūtas!