Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Užgriaudėjo skambutis. Mokiniai, išgirdę nelemtąjį, paniurusiais veidais nukerėplino į patalpą, liaudies klase vadinamą. Taip nelaimingi ir susėdo į savo mokymosi vietą.
Tai buvo matematikos kabinetas, todėl galima spręsti, kad mokiniai ne veltui kiūtino tokie nusiminę į savo kankinimo vietas. Aišku,  jog tai buvo matematikos pamoka. Nors ir iš kabineto buvo galima tai nuspėti: buvo aiškiai matoma, kad mokykla atliekamus pinigus panaudojo ne betinkėms sienoms, kurios liūdnai šypsojo mokiniams visais savo įtrūkiais, ant spintos kybojo keli plakatai su tik aukštesniojo kurso studentams įkandamomis formulėmis, kas pasitikėjimo savo jėgomis niekam nepridėjo, viską vainikavo žymių matematikų garbės lenta, kur Pitagoras buvo su ragais, o P. Ferma buvo apsuptas visokių gyvulėlių, kas jiems turbūt nelabai buvo būdinga.
Mokiniai tuo metu jau pasirodė atsigavę po patirto šoko. Kas kalbėjosi apie vakarykštes „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynes, kas tvarkėsi makiažą, o kas rašė SMS greta sėdinčiam kolegai. Viskas vyko taip, kaip ir turi būti per matematikos pamoką. Gal tik pirmame suole, priešais mokytojo rezidencija, besėdintis įspūdingo dydžio akiniais ir dantimis atkakliai stengėsi iškalti kiekvieną matematinį terminą, tuo pakankamai išsiskirdamas iš kitų.
Bet staiga nusistovėjusi tvarka žlugo. Įėjo mokytojas, tiksliau – mokytoja. Pedagogė buvo įprasta matematikos specialistė: palyginti jauna (viso labo penkiasdešimt šešerių metų), tvarkingai, kukliai apsirengus, griežtu žvilgsniu. Jau minėta pirmame suole įsikūrusi persona į ją žiūrėjo kaip į žmogų žinantį daugiau trigonometrinių formulių negu kas kitas pasaulyje.
-Laba diena, - šiaip taip save prisivertę sumykė mokiniai.
-Laba diena. Malonu jus čia matyti, o ne rūkančius mokyklos kiemelyje ar bėgančius iš mano pamokų, - su ironija pasisakė ir ji.
-Malonu ir Jus matyti, pagaliau ateinančią vos dešimt minučių pavėlavusią į pamoką, - pasigirdo replika iš galo.
-O, Pranckaiti, ką tik išgirdau, jog trykšti noru atsakinėti prie lentos iš trigonometrinių funkcijų savybių? Puiku, pirma pamoka ir šitoks stebuklas apsireiškė, - neliko pėsčia ir mokytoja.
Pranckaitis per vėlai susivokė, jog pribrido taip, kad liko tik prisirišti akmenį prie kojos – vis tiek mažiau kankinsies. Per kitas dešimt minučių galėjai išgirsti tokių matematinių stebuklų, kad netgi patys didieji graikų matematikai būtų pasislėpę po pernykščiais lapais. Iš to, ką galima suvokti sveiku protu buvo tik tai: „Man atrodo... eee... sinusas vingiuoja... hmmm... o tangentas leidžiasi žemyn“ ir „Nu, nežinau, knygoje taip rašė, kad cos90o= -pi/2”.
Kai galų gale vargšelis pažemintas nudūlino link savo laikinai gyvenamosios vietos, jau buvo likusios tik dvidešimt penkios minutės, kas vertė jaunuosius piliečius vis dirsčioti į magiškąjį prietaisą su stebuklingąja rodykle, su panieka po truputį slenkančia link išsvajotojo septyneto.
Po tokio Pranckaičio spektaklio triukšmo lygis klasėje nukrito iki apgailėtinų
89 dB ir mokytoja pagaliau galėjo pradėti pamoką.
-Taigi, aš čia pagalvojau, kad jūs turite per mažai pažymių, ir nusprendžiau, jog parašysime trumpą penkiolikos minučių darbelį. -Per klasę nuvilnijo prunkštimo ir nepasitenkinimo banga. –Bet nesijaudinkite, kad nesate pasiruošę, testukas visai lengvutis. Štai, pavyzdžiui, 3. 4 yra toks paprastas, kad net aš išspręsčiau.
Kad ir kaip stengėsi Pranckaitis pasipriešinti, bet jo prigimtis nugalėjo.
-O 3. 108 tai apskritai juokų darbas! - vėl pasigirdo iš to paties galo.
Nuomonės apie šį išsišokimą šįkart gerokai išsiskyrė: buvo girdėti nuo kandžių „Dusk, ar nematai, kad dar daugiau užduos“ iki iki ramaus ir užtikrinto mokytojos šypsnio. Pastaroji tik išdalino užduotis ir, kai priėjo prie Pranckaičio, ji...
Kažkas pabeldė į duris. Tai visi pamatė, nes durys visiškai buvo nepasiruošusios tokiam likimo smūgiui ir sujudino sienas, nuo kurių pradėjo byrėti tinkas. Mokytoja lėtai nužengė link durų ir jas atidarė, tuo metu galėjai dėtis matęs, kaip Pranckaitis iškėlė rankas į viršų ir dėkojo Aukščiausiajam.
Reikėtų paminėti, kad mokiniai nebuvo tokie jau nepasiruošę, kaip galvojo pedagogė. Vos tik pajautęs stebinčių akių nebūtį, jaunimas pradėjo traukti iš įvairių bei neįtikėtinų vietų paruoštukus ir godžiai rydami akimis informaciją stengėsi kuo tiksliai ją nurašyti, protarpiais dar ir besistengdami šį grožį suprasti.
O už durų pasirodo buvo kita matematikos mokytoja, kuri tiesiog spirgėjo lyg koks karšis troškinamas aliejuje. 
-Labas, Anele. Girdėjai, kad Onutė laukiasi. Eik tu sau! Ir kas toks užtaisė? Ir įdomu, kas ją dabar pavaduos?, - vos įkvėpdama išbėrė. –Gal nori kavutės išgerti, apie tai pakalbėti. Va, kaip tik savo klasei uždaviau įrodyti, kad 2cos36o  yra „aukso pjūvis“. O jie šeštokai! Tai manau, kad jie kurį laiką bus šiek tiek užsiėmę.
-Na, nežinau, gal galima per pertrauką, nes dabar mano klasė rašo, o aš nenoriu, kad jie vėl nusirašydami išsisuktų.
-Aaaa... Matai... Tai tada susitikim per pertrauką pas mane, galėsim ir iš šeštokų pastangų pasijuokti. - jau ne taip entuziastingai tęsė.
-Gal tiek to, užteks ir kavos. –atsisakė mokytoja ir uždarė duris.
Tada staigiai atsiminė klasę. Gi jie galėjo ištisas minutes nusirašyti! Anelė susikoncetravo ties visais mokinių judesiais, tačiau jau buvo per vėlu. Jau niekas negalėjo apie tai paliudinti. Net ir nebūtų patikėjęs savo akimis, kad gali būti fiziškai įmanoma paslėpti tris „špargalkes” trijose skirtingose vietose per 0, 9 sekundės! Ir dar visa klasė! Išskyrus, žinoma, pirmame suole sėdintį vaikiną. Lapelis su jo pavarde jau puikavosi ant mokytojos stalo.
-O, Vaidotai!  Jau taip greitai parašei? Tikras šaunuolis!
Vaidotas nusišypsojo ir pradėjo skleisti kažkokį įtartiną garsą. Moksliukas juokėsi.
-Štai, galėtumėte pasimokyti visi. Vaidotai, gali baigti juoktis. Užtenka. Staigiai nešat savo keverzones man!
Jaunuoliai su didelėmis kančiomis veide pajudėjo link mokytojos sosto. Buvo likusios dar dešimt minučių.
O mokytoja vėl sukruto:
-Taigi, matau, kad be darbo jus palikau, - kiek galima švelnesniu balsu pradėjo. - Reikia dar išspręsti visas 81 puslapio užduotis. Matote, kaip aš jumis rūpinuosi.
Klasė beveik pradėjo verkti, tačiau vis dėlto atsivertė vadovėlius. Laikrodis atrodė ne tik stovintis vietoj, bet ir einantis atgal ir piktai besišypsantis. Tačiau mokiniai jau žinojo, kad yai viso labo švininių mokyklos  dažų sukeltas haliucinacijos priepuolis, todėl ypatingai nekreipė dėmesio. Tik laukė Jo.
Dzingtelėjo skambutis. Mokiniai, įgavę antrą kvėpavimą, pasileido durų link, griaudami ir lipdami per visus ir per viską, kas pasipainiojo po kojomis. Kiniškas linoleumas suprato, jog beviltiška priešintis ir pasidavė agonijai, kai jį trypė. Medinės konstrukcijos supanikavo taip, kad net negalėjo pajudėti, o durys išvydo tamsų tunelį ir šviesą jo pabaigoje.
Visa tai reiškė, kad prasidėjo pertrauka. O po jos bus lietuvių kalbos pamoka. Bet čia yra jau kito konkurso istorija…
O Vaidotas toliau sprendė užduotis iš 81psl…
2008-05-11 17:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą