Štai ir baigėsi vasara,
Trukusi vos kelias dienas,
Jau turiu užversti skyrių,
Kuriame esi mūza.
Virpėsiai širdim lyg greitkeliu lekia,
Bet jau ne tuo ritmu ji plaka.
Aš klaupiuos prieš Tave,
Manoji Elena,
Atleisk man už skausmą,
Kurį pagimdžiau.
Kraštutinis egoizmas? -
Nė velnio,
Aš surrealizmo paveiksle,
Kuriame jausmų bangos
Tau ošia.
Tik neliūdėk, nesaugoki šuns,
Aš tau kartojau: „Tavo žodžiai-lietus“.
Aš klaupiuos prieš Tave,
Džiaugsme manasis,
Atleisk man už tai,
Jog pažadinau kančią.
Galingasis Hipnas nesigaili,
Jo sūnūs mane stipriai smaugia,
Kodėl bent sapnų karalystej
Nematau tavo veido,
Mėnesienos aukso spalva nutapyto...
Jei mane paleisi, nuimsi šiltą delną nuo kaktos-
Žinok-aš visad lauksiu Tavo lietaus.
Aš klaupiuos prieš Tave,
Manoji Elena,
Aš plausiu tau pėdas
Nuo purvo ir skausmo,
Kai tik panorėsi.