Našlaičiai (tęsinys)

Tie darbai klebonijoje vieni niekai. Aldutė padaro viską greitai ir kuo kuo puikiausiai.  Klebono ir kunigėlio kambariuose daug knygų, visas jas reikia nuvalyti ir, gink Die, nesumaišyti, sudėti  ta pačia tvarka, kaip buvo.  Jau kartą nuo klebono ir pastabą yra gavusi.
  Taip besidarbuojant bėgo laikas. Velykų antrą dieną klebonijoe buvo svečių. Apsilankė viršaitis Brazdžius su sūnumi gimnazistu. Aldutei buvo liepta aptarnauti svečius. Taip nusprendė panelė Petrusė, norėdama pripratinti mergaitę ir prie svetimų žmonių. Tuo labiau, kad šį kartą jų buvo nedaug.
    Klebonas su svečiu užsidarė kabinete, o gimnazistas vaikščiojo po saloną apžiūrinėdamas paveikslus, skaitinėdamas knygų pavadinimus lentynose, o vieną kitą išsiėmęs, sklaidė lapus. Aldutė vaikščiojo iš šeimyninės į saloną, o gimnazistas kiekvieną kartą jai pasirodžius, lydėdavo akimis, kol ji tvarkydavo stalą ir grįždama dingdavo už durų. Apsirengusi mėlyna suknele, kuria pasirūpino panelė Petrusė, susipynusi šviesius plaukus, ji atrodė nuostabiai. Gimnazistui ir anksčiau teko būti klebonijoje, tačiau nieko panašaus čia nebuvo matęs. Jam labai parūpo, iš kur atsirado ta žavi būtybė, lyg būtų nužengusi iš pasakos. Pagal aprangą būtų lyg ir tarnaitė, bet ar ne vis tiek. Jaunuoliui labai malonu ją matyti ir jis vis laukė, kada atsivers durys ir vėl galės ją išvysti.
  Per pietus, kai Aldutė aptarnavo svečius, gimnazistas nenuleido nuo jos akių. Mergaitė tai jautė ir jai virpėjo rankos.
  Pagaliau svečiai išvažiavo, darbai padaryti, galima ir atsikvėpti. Velykos buvo įspūdingos. Tas pirmas svečių stalas ir tas jaunuolis toks mandagus. Kažin, ar dar teks kada nors jį pamatyti? O kaip jis į ją žiūrėjo... Ir ne vien jis, bet ir iš visų ji sulaukė dėmesio, o ypač nuo kunigėlio. Jis ne tik dabar, bet visada ją stebi ir seka akimis. Vis randa, kaip ją prakalbinti. Velykų proga ir vėl jai padovanojo po dėželę saldainių.  Dabar jis nuolatos maišosi šeimyninėj. Visada linksmas, vis pajuokauja.  Prieš vakarienę kunigėlis užeina ir paprašo Mortelės ką nors užkąsti, o kartais ir pats ką nors susiranda. Pamatęs Aldutę visada pagiria.
- Ką tu, mergele, darai, kad tavo tokie gražūs plaukai?  Gal kunigėliui atskleisi paslaptį? Ar nematai, kad jau pradedu plikti? – kartą jis užkalbino Aldutę.
- Nei aš žinau kokių paslapčių, nei kunigėlis nuplikęs – dabar jau daug drąsiau kalba su kunigėliu Aldutė. Ji jau spėjo apsiprasti klebonijoje ir nebelaiko kunigėlio už kokį tai nepaprastą sutvėrimą, tiktai klebono ji varžėsi. Visa laimė, kad su juo tekdavo retai susidurti.
- Ar tikrai? –stebėjosi kunigėlis. – O tu pažiūrėk iš arčiau. Jums geriau matyt – kreipėsi jis kartu ir į Mortelę.
- Kunigėliui nėr ko bijot. Gaurai juodi, tankūs kaip čigono. Tokie neplinka – juokėsi Mortelė.
- Dėkui, kad nuraminai, Mortele. Nenorėčiau netekti, kad ir tokių gaurų.
- O ar kunigėliui ne vis tiek? Nejaugi bijai, kad panelės nežiūrės? – leido sau net taip pajuokauti Mortelė.
- Žiūrėt gal ir žiūrės, tik nemylės – šyptelėjo žvelgdamas į Aldutę.
Mergaitė net nusigando dėl tokių kunigėlio kalbų: - Šitaip kalba kunigėlis? O ir Mortelė... Argi galima taip su kunigėliu kalbėti?  Tačiau matydama juos juokiantis, pati nesusilaikė nenusijuokusi.
    Ko jau nesitikėjo tai nesitikėjo Aldutė. Tuojau po Velykų, viduryje savaitės į kleboniją dviračiu atmynė viršaičio gimnazistas.
- Kunige klebone, - pasisveikinęs ir pabučiavęs į ranką, kreipėsi jis į kleboną  – aš pas jus atvažiavau su dideliu prašymu. Ar negalėčiau  iš jūsų porai dienų pasiskolinti vieną tomą enciklopedijos? Kai buvau per Velykas, aš žiūrėjau ir pamaniau, kad man kaip tik praverstų paskaityti keletą straipsnių ta tema, kuria turiu paruošti darbą.
- Mielai – pasakė klebonas, eidamas prie knygų spintos. – Kurį jums paduoti?
- Leiskite, aš pats. Dar turiu pasitikslinti – atėjęs prie klebono ir suradęs knygą grįžo prie stalo. Atsidarė ant kėdės gulintį lagaminėlį, išėmė baltą popierių ir rūpestingai suvyniojęs įdėjo knygą.
- Ir per atostogas apkrauna darbais? – pastebėjo klebonas – Neleidžia pailsėt?
- Ne visiems. Aš toje srityje truputį atsilikęs. Darbai, kaip galimybė pagilinti žinias – prisipažino jaunuolis.
- Ar dar ilgai atostogausit?
- Po Atvelykio išvažiuoju. Knygą atvešiu sekmadienį, o gal ir anksčiau, kaip man pavyks susidoroti su darbu.
  Artėjo pietų metas ir Aldutė įėjo į valgomąjį dengti stalo. Tik jai pasirodžius, gimnazistas pakilo nuo kėdės, sumušė kulnimis pasisveikindamas, linktelėjo galva ir liko stovėti, kol mergaitė skubiai dingo už durų, nenorėdama, kad  pamatytų ją raustančią. Gavęs knygą, galėjo sau važiuot namo, bet diplomatiškai, neleisdamas nutrūkti pokalbiui, gimnazistas dėstė ir dėstė, laukdamas pietų meto. Netrukus buvo pakviestas klebonas, o kartu su juo ir svečias. Kunigėlis atėjo šiek tiek vėliau.
  Aldutei šį kartą sekėsi geriau, ji jautėsi daug laisviau, ne taip kaip per Velykas. Jai buvo malonu patarnaut, ypač tokiam mielam jaunuoliui, kuris ne tiek valgė, kiek sekiojo ją akimis ir kiekvieną kartą reikia ar nereikia  dėkojo.

  Per Pranutę sužinojęs, kad Aldutė nežada už jo tekėti, Algis uždūko piršliauti. Praėjo žiema, atėjo vasara - vis piršlybos, o vestuvių kaip nėr taip nėr. Vienoj vietoj lyg sutaria per piršlį, o tai sužinojęs – važiuoja į kitą.  Vienur  nuotaka nepatinka, kitur  – per mažai pinigų duoda. Ne tiek jam tos vedybos rūpi, kiek piršlybos. Visur priima kaip garbų svečią, vaišina, o ir pats butelaitį vežasi. Kas šeštadienį, sekmadienį vis naujam kieme. Per savaitę vos spėja išsiblaivyti galva, o savaitės pabaigoje vėl viskas iš naujo. Atrodo nedaug – po stiklelį, po kitą, o kai tik reikia grįžti namo, jau jis ir apsinešęs.
  Tėvas ne juokais susirūpino. Algis vis susimąstęs. Jis po šiai dienai negali susitaikyti ir netveria apmaudu:
- Ir kuo tas Stepas jai geresnis?
  Kai po eilinių piršlybų Algiui sugrįžus tėvas nori su juo pasišnekėti, jis smunka į kamaraitę, krenta į lovą ir užsideda pagalvį. Jis nieko negirdi ir nieko nemato.
  Tėvui vieną kartą trūko kantrybė. Atėjęs į kamaraitę nutraukė pagalvį, stvėrė už atlapų ir pasodino lovoje:
- Arba tu ženijiesi vieną kartą, arba aš, nelaukdamas kariuomenės, apvesdinsiu Stasį. Jeigu tu nenori, tada mes su Stasiu rokuosimės. Aš vis galvojau, kad tu protingesnis, o matosi, kad Stasys turi už tave daugiau proto. Su juo visaip susišnekėt galima. Paskutinį kartą sakau – baik svietą juokinti. Sulauksi, kad žmonės nė į pirkią neįsileis, duris užsikiš nuo tokio jaunikio. Važiuok, kaip sakiau, į Petkūnus, geriau niekur nerasi. Ir mergaitė puiki, ir pasoga gera. Tarkis, jei dar norės su tavim šnekėti, jeigu dar neišvys laukan. O gal jau su kuo kitu yra sutarę? Per Petrą ir Povilą kad man būtų vestuvės.
  Po pokalbio su tėvu Algis rimtai susiėmė: - Gana durniuot, tėvas teisybę sako. Aldutės vis tiek nebėra, o jam reikia tvarkyti savo gyvenimą. Negi leisi, kad Stasys paveldėtų ūkį. Tėvas įsiūtęs, gali gana greitai padaryti taip, kaip sako. Taigi Stasys nei iš šio nei iš to, patyliukais ir taps šeimininku. Ką tada reikėtų daryt?  Ar eit užkuriom, ar dar vieną marčią parsivest į namus badytis užpakaliais?
    Sulaukęs šeštadienio jis su piršliu važiuoja pas Palmutę „ant paskutinio žodžio“. Ten sutaria, kurią dieną apžvalgai, tada užsakai ir per šv. Petrą ir Povilą  - vestuvės.
  Vestuvėms pakviesta ir Aldutė. Panelė Petrusė leido ir ji iš bažnyčios kartu su vestuvininkais važiuoja į Petkūnus, į jaunosios pusę.
(B. d.)