kai po širdį vaikšto drakonai

Kai po širdį vaikšto drakonai,
o žanduos ugnis slepiama,
mano sielą raižo kaštonai-
tada miegu viena.

Mano iltys palinkę į priekį,
kliba žvaigždės danguj-
pėdas krisdamos tyliai palieka
ir nežino kur šiandien prigult..

Kai po širdį vaikšto drakonai,
patefonas negroja natų
jas suvalgė tyli melancholija-
maitinu, kad nemirtų badu.

Šneka lovose tyliai kamanės,
į šešėlį basom išeinu-
pėdos svyla sugeltos, bet gera,
nes kai skauda - jaučiu, kad einu.

Kai po širdį vaikšto drakonai,
pievos pilnos gėlių-
ten su kompresais guli žvaigždės ant šonų-
jos žibėti neturi jėgų.

Savo iltimis judina dangų
nerami neišlaukta viltis
mūsų žvaigždės rado pavėsį
ir jų niekas daugiau nekliudys.