Žmogus

Jūros garsas skrodžia tamsą,
Rankos jaučia šaltą bangą,
Gelmėse minčių ištirpsta laikas,
Susisukęs i nežinomybės skraistę.
Tyliai tirpsta baltos snaigės,
Pasmerktos ištirpti saulei patekėjus,
Ir pavirst vandens lašeliais,
Krentančiais ant skruostų.
Šapios rankos liečia smėlį,
Laiko labirinte skaičiuojantį prabėgusias akimirkas,
Šypsosi mėnulis, stebėdamas svajonių pilį lipdantį šešėlį,
Skambiai vadinama Žmogum.