Paliesiu lūpomis šaltą viotetinį stiklą
Jausdama tamsos gaivą, usimerksiu.
Tegul tas vėjas - laisvas ir nevaržomas vėjas.
Neša mano mintis į tamsią nežinią..
Kad pagaliau pamirščiau kas esu ir kas buvau..
Kad liktu dabartis ir nieko daugiau..
Tik laisvo vėjo ir violetinio stiklo
Prigludiudusio prie kruvinu mano lūpų ..
tik tiek mažai man šianakt te reikejo...