Dugne tylu

... mes ėjom jūros krantu...
atskirai.
susipykę buvom,
gal nepažinę dar...
Ėjau atbraila
ir svarsčiau,
į kurią pusę pasiduoti,
lenkiau pirštus
„ten, čia... čia ten... „
skaičiavau iki begalybės
ir laukiau,
kol kažkas savaime atsitiks...
nieko neatsitiko,
tik mano kojas vis labiau
pradėjo semti geliantis vanduo...
tuo pat metu,
kiek tolėliau
(tik tiek, kiek kito kranto nesimato,
nes nemačiau Tavęs),
Tu žingsniavai romantišku žingsniu
ir saulei basileidžiant
sugalvojai norą,
kuris čia pat,
dar Tau nežinant išsipildė.
Dugne tylu.
Tik bangos krūpteli,
kai praeini ir vėl kažką galvoji...
mes atskirai...
lyg susipykę,
gal nepažinę buvom dar...