gyvenimišką pasaka prieš miegą..

rieda saulės karieta dangaus karalystės duobėtas kelias
ir ten ne visų sielos iš griuvėsių parklupusios (kelias) i
bet abejonių šešėliuose baimės kailis velias ir šeriasi
dar truputi drąsos ir klausimų vartai veriasi     
apie viską su jumis kalbėtis tiesiog beprotystė,
bet pabandyti galiu, o jei niekas daugiau nepas (akys)
atbukus intuicija buksuoja ir atia tau ruošiasi sakyti
ką toks sielos neregys per skubėjimą gali pamatyti?
per žemiškus rūpesčius net negali atgauti kvapo
beje kada gamta džiaugeisi, svajones pavyti tikėjais
ar bent žalioj žolėj žaviai žiogais žavėjais?
jei nea... tiesiog, žmogau, kai ką svarbaus paleidai vėjais...
rieda valandos, dienos, mėnesiai metai ir vasaros
kas minčių tarpekliuose lieka tai juokas ir ašaros
prisimenami dažniausiai dvasiniai uždari ir atviri lūžiai
tu gyvas, širdies laikrodis tiksi ir girdisi dūžiai
tik tai kas negyva tarkim taurės mašinos dūžta
bet jei tu tik kanors šiam pasauly myli...
širdy visus turtus nešiotis gali
tad primesk ką ten sukaupęs turi?
širdelėje noksta gražiausi... arba vysta paskutiniai žiedai
nes aidu sugryžta tiek geri tiek blogi darbai
kito dublio gyvenime gali nebūti
ar musę ar vorą ar savo draugą pleputį
mylėk nors biški truputi...
povanok bent šypsenos kamputį
paskubėk pataisyt savo miną
apkabink nors savo kaimyną
atmink tu negyvensi su saule                                 
nežinai kelintais metais gimęs pasaulis?
ką, mažulėli iš viso žinai?..
jeigu mes sudaryti iš smulkių dalelyčių,
tarkim mažų saulyčių, tai tada susiliesim į vientisą saulę
ir kaip bus mums šilta ir gera gyventi pasauly...