Praradimai adatų bokštuos aklais ežerais į sapną rasoja.
Motin, mes nukrisim juodais obuoliais
Rožančių išdegusiuos soduos,
Atriedėsim per aukštus slenksčius
Pasisupt ant medinių sienojų.
Tu tik juodus tvarsčius mums nurišk: mūsų suveržtos sielos karščiuoja.
Praradimai adatų bokštuos šviežiais kirtimais į plaukus varva.
Motin, ar tai tu verki, ar žvakės verkia?... (Raudono vaško ašarom) juk
Laikinumas veidrodžių dugne nuskęs.
Te languos išgilėjus tamsa
Įgauna juodžiausią spalvą.
Tu tada iš kreidos nulipdyk mums rankas, iš naktinių plaštakių – po galvą.
Praradimai adatų bokštais į pagalves – tai nebe mūsų, tai plunksninių debesu veidai.
Motin, šerkšno staltiesėm denki stalus,
Nuo suskilusių lūpų šermūkšnių prirink.
Į akiduobes mūsų skaudžiai plaksis dangus,
Kai kėdes versi dulkių stulpais.
Mes turėjom tuščias akis. Ar pažįsti? Mes – tavo vaikai.