Geltonumai

Užtenka vieno trumpučio om
Ir iš karto išsikala šalpusniai
Iš atominių žiemų suniokoto kamuolio,
Pilkos plieno masės,
Negyvos kosmoso šiukšlės,
Lekiančios tiesiai
Į jau nuobodžiaujančio šėtono akį,
Lyg iš vidaus būtų sušaudyta
Mažyčio geltono kulkosvaidžiuko.
Lošteli grimasų veidas
Akimirką tikruoju vypsniu,
O per ją jau ritasi
Nauja gyvybės banga –
Putuojančios pienių jūros
Nusikelia saulę,
Visuotinis vyno išsiliejimas
Ir vartymasis jame,
Karčiai malonus skonis
Lūpų kampučiuose. –
Jau nebenuobodžiauji, akivaro akie,
Pačiame visatos šiukšlyno kampe
Rydama dulkes
Ir skruzdžių išspjovas,
Skorpionų nuodus
Iš negyvėlių kūnų,
Amnezijos grybiena apaugusias
Kadais mylėjusiųjų smegenis. –
Jau nebenuobodžiauji? –
Bet jiems nesvarbu,
Lakantiems geltoną gyvybės kraują,
Energijos dėmę,
Plintančią nesuvaldomai
Rutuliu ir jų kraujo tąsa.
Vaikiškai švelniai tipena purienos
Pagrioviais, upeliūkščių pakrantėmis,
Rudakių rainelėm ir saulės delniukais.
Ir tada supranti,
Kad užtaisas tūno
Kiekviename iš mūsų,
Tame purviname rutuly,
Kad ir kiek jis besusitrauktų
Tavo apkandžiotas,
Užtaisas, aukso luitais suguldytas
Kodų saugykloje,
Trapus ir nematomas,
Glūdi, sprogimais sutrupindamas
Atominių žiemų suledėjusius pirštus,
Užtaisas, per amžius sukauptas
Iš kasdienio geltonos ikonos užtekėjimo. -
Nenukabink jos niekada,
Baltasparni išskrendančiųjų pienių angele.