Atsivėrimai. Žydėjimas. Žibutė (juodraštis)

Tokią mažą gėlelę vežei man į kumštį
Suspaustą ir jaukią iš melsvųjų šilų
Nuo Šventosios nuskintą prie tilto.
Tokią mažą nešei man akių žydrumu
Apkabintą ir nuo rankų dar šiltą.
Šiandien ištiesei man kaip atnešęs
Prieš daugelį metų buvai savo mamai.
Ji pavasarį skleidė liūdnam kambary
Melsvumu suplazdenusi dangų pro langą.
Vos pražydęs, mažutis ir lyg ko nusiminęs,
Jausmus, jau pradėjusius sutemon blėsti,
Staiga atgaivino žiedelis apvytęs, sugležęs.
Pamerkus į vazą kasdien į stebuklą žiūrėjau.
Melsvu akių žydrumu jis mane tyrinėjo
Ir skaitė jausmus, kol rytą netyčia ranka
Užkliudyta vaza sujudėjo: žiedlapėliai melsvi
Ant stalo tavųjų akių atmintim nubyrėjo,
Bet liko širdy vis žydėti svaigiai mėlynai mėlynai.