Viena... Deganti žvakė lyg meilė šalia, malda ir daina dainuota tyra...
Aš viena, meilė dega tirpsta: toli, toli...
Aš viena, šaltoje vienišoje širdyje su ašara kelyje.
Tik svajonė šalia: į auštantį rytą žvelgė rami, smuikelis gulėjo šalia, pirštai virkdė medžius, o širdis daužės lyg styga nutraukta ir
blaškoma vėjyje gulėjo meilė juoda...
Tyla...
Medžių šakos nuogos, vėjo varstoma styga ir vietos nerado širdis šalta.
Kur dingo ar išėjo meilė nesuprasta?
Laukais, takeliais, sniego labirintais:
- Mąstė širdis išdidi ir tyli...
Kur mano meilė ir likimas?
Gal ji melodijoj skambioj atgims.
Prisiminimas - paėmęs smuiką rytui auštant, pravirkdė Kuprius nuoširdžiai. Melodiją girdėjo žvaigždės, paukščiai, tik negirdėjo meilė ir širdis deja...
Tyli melodija - meile žvelgė išdidi, tupėdama aukštoj, aukštoj pušy.
Nerado atsako mylinčioj paukščio širdyje, ir liko Kupriaus vienišoj dainoj...
Meilė paukščiui, žvaigždei ir saulei.
Meilė medžiui, kurs saugo svajas, virkdo Kuprius smuikelį graudžiai..
Skambės vėl meilės muzika tyli, tyli kaip ir širdis šalia širdies rami.
Sniegas vėl gražus purus apklos laukus, kur keliauja ”Kuprius“ nešdamas prisiminimus...
Tolyn, tolyn per sukaustytą žemę, eina, neša smuiko melodiją į saulėtą ir švytinčią pavasario pievą, kurioje kartu su pienėmis šoka ji mano, Tavo ir visų mūsų viltis - meilė.... Tik kas supras ir suras ją, ten tarp pienių?


gintvainyte




