Tą juodą rytą obelis pakalnėj, netoli ugnies
Liepsnos ir begalinės tuštumos
Pražydo vienu pumpuru, kuris
Nespėjęs atsirast, suspėjo tik nuvyst.
Atėjo naktis...
Sutemus pasidarė taip šviesu, kad
Net ta kibirkštis, kuri vis draikėsi šalia
Obels apako ir tuoj stojosi stulpu.
Prieš žmogų, kuris užgimė netinkamu laiku.