Kadaise, kai žemėje vyko didžiosios evoliucijos, o jos paviršiuje net nekvepėjo gyvybės formomis, visatoje jau buvo labai išsivysčiusi rasė, vadinama Marašatais. Jų planeta buvo tūkstančius, o gal net ir milijonus kartų mažesnė už žemės planetą. Juk Marašatams didelės planetos ir nereikėjo. Jų planetoje buvo vos trys. Maršas, Marašas, ir jauniausesis Marašatas.
-Nagi, Marašatai, pakabink šita šviestuvą aukščiau! - riktelėjo Marašas.
-Kokį dar šviestuvą?! - greit atsiliepė Marašatas. - Juk dar šviesu! Ir šviesu bus visada! Juk męs turime net keturiolika saulių aplink mūsų planetą, todėl tamsu tikrai niekada nebus.
-Tavo tiesa. Bet apsidrausti niekada nevėlu! Nagi, strykt pastrykt ant staliuko, ir pakabink.
-O kodėl tu nekabini? - pašaipei pasiteiravo Marašatas.
-Labai juokinga!!! Iš mūsų pats jauniausias, bet ir pats didžiausias. Žiūrėk! - vėl riktelėjo Marašas. - Tu toks didžiulis, kad aš galiu pasislėpti tavo batuose, o jai dar pasistenkčiau, tai ir tarpupiršty pas tave pasislėpčiau. Juk manęs ten nerastum! Ir įdomu, kada paskutinį karta rankas ploveisi?
-Na pameni, užužpernai, kai Maršas pabudęs buvo...
-Pala pala! - pertraukė jį Marašas. - Užužpernai?! Bėgte prie didžiojo krioklio bent rankų nusiplauti!
Tuo tarpu, kol broliukai ginčijosi kuris kabins lempą, pro duris įeina Maršas.
-Ko čia stūgaujat kaip asilai per valentino dieną? Neleidžiat man miegoti!!
-Gana tau miegoti! Prisimiegojai pakankamai, o dabar lempų kabint!!! Mygom, kol nesutraiškiau tarp Marašato pirštų!
-Ką dar sugalvosi? Negana tau saulių šviesos iš dangaus, o jau lempų užsigeidė? Įsikišk lempute subinėn ir bus šviesiau. Oi kaip bus šviesu! Net jai ir saulės užges, šviesos pakaks dar kokiam bilijonui metų.
-Žiūrėkit kas prakalbo? Ištisus metus akių nepramerki, o dar šviesos iš mano subinės užsimanė.
Ir prasidėjo mūšis tarp dviejų brolių, o Marašatas kaip visada, įsitaisęs ant keteros žiūrėjo į amžių kautynes.
-Štai todėl ir Maršas miega ilgai, kad nereikėtų su Marašu pyktis. - kramsnodamas kukurūzus kalbėjo Marašatas.