***

Kartais aš šaukiu mirtį,
Jaučiu kokia mano širdis nukamuota.
Nužudykit žvaigždės mano ilgesį,
Sunaikinkit širdį randuotą.
Į nusmukusį pasaulį aš negaliu žiūrėt,
Gėda gyvent tokiam dvokiančiam šiukšlynę.
Kiek gi šiam pasaulyje teks kentėt,
Kur dingo ta visų garbė auksinė.
Matau kaip niekšas griauna meno stebuklus,
Kaip blogiu virsta gėris.
O pasaulis vis nebylus,
Pamažu palikom mulkių lėlės.
Nebeturiu aš vilčių,
Ir gyvent nepajėgiu.
Išeit labai sunku,
Juk tave vieną palikt turiu...