Apie Meilės krioklį

Kažkada seniai seniai, ten kur pievose žydi pačios gražiausios gėlės, o danguje skraido spalvingiausi paukšteliai, buvo krioklys. Jo aukštis siekė neįsivaizduojamus tolius, o grožis žavėjo visą pasaulį. Niekur kitur nebūtum galėjęs rasti gražesnio.
  Netoliese stovėjo maža trobelė. Toje trobelėje gyveno mergaitė vardu Eliza. Jos grožiui negalėjo atsispirti niekas. Banguoti, vešlūs, geltoni plaukai, mėlynos akys, plati ir šilta šypsena. Ši mergina niekada neverkdavo ir neliūdėdavo. Ji buvo neturtinga, jauna ir tai jai trukdė ko nors pasiekti. Gyveno Eliza su mama, tėčiu ir trim jaunesniaisiais broliukais. Gyvenimas atrodė puikus.
  Vieną dieną Elizos tėtis išėjo kirsti medžių šalia esančiame miške. Išėjo ir nebegrįžo. Mama verkė, broliai taip pat, tik Eliza viską laikė savyje. Tą kartą ji nuėjo prie krioklio. Sėdėjo ant kranto, pačiame viršuje, ramiai, neverkdama, tiesiog mėtė akmenukus žemyn ir klausėsi ar išgirs kaip jie nukrenta. Nuo tada ji ten lankėsi kiekvieną dieną. Vis galvodavo apie tėvą ir praeitį.
  Kartą taip jai besėdint kažkas palietė jos petį. Eliza krūptelėjo ir pamatė šalia stovint pasakų princą. Juodaplaukis, rudaakis ir balta šypsena apdovanotas vaikinas – štai kas šypsojosi Elizai.
- Ar čia nepavojinga? – paklausė vaikinas.
- Ne, - atsakė Eliza.
  Iš pradžių jie tylėjo. Tačiau po keleto minučių jau kalbėjo kaip seni draugai. Eliza apie vaikiną sužinojo viską. Jis jos naujasis kaimynas, atsikraustęs prieš kelias dienas. Jo vardas Aleksandras. Eliza tik klausėsi kaip vaikinas kalba. Ji tarsi bandė klausytis jo širdies ir išgirsti kas sakoma tarp eilučių. Tą vakarą jie išsiskyrė kaip puikūs draugai. Nuo tada beveik kiekvieną dieną jie susitikinėdavo prie krioklio. Eliza užsimiršo apie ją slėgusį liūdesį. Aleksandras atnešdavo merginai gėlių ar šokolado. Ir netgi pasveikino su penkioliktuoju gimtadieniu, nors Eliza net nebuvo apie jį užsiminus. Jie rengdavo akmenukų mėtymo, vainikų pynimo rungtynes. Aleksandras buvo labai gabus ir mielai užsiimdavo mergaičių darbais.
  Taip slinko laikas. Praėjo ketveri metai po pirmojo jaunuolių susitikimo. Visi kas gyvena aplink krioklį žinojo apie šią vaikiškai nevaikišką draugystę. Taigi, per aštuonioliktąjį Elizos gimtadienį mergina nuėjo prie krioklio. Laukė savo princo ilgai ilgai. Pralaukė visą dieną ir tik vakare kai ji susiruošė eiti namo, atėjo Aleksandras nešinas didele puokšte gėlių. Jis ją apkabino ir padovanojo gėles. Mergina verkė iš laimės, kad turi jį šalia. Staiga jis tarė:
  -Sveikinu....
  -Kodėl taip ilgai neatėjai? – sušnabždėjo Eliza.
  -Bijojau, - Ne tavęs, bet savęs. Aš tave myliu. Beprotiškai myliu. Galvoju kiekvieną dieną. Taigi, bijojau ateiti pas tave, bet ne dėl to, kad tu neatsakysi į mano jausmus. Aš palieku miestelį, Eliza. Visiems laikams iš čia išvažiuoju. Lik sveika.
  Ji nespėjo pratarti nė žodžio, o jis jau apsiverkęs bėgo tolyn. Eliza dar niekada nematė verkiančio vyro. Bet žinojo, kad jam skaudu, nes jis paliko krioklio fone, su gėlėmis stovinčią merginą, kuriai ką tik dužo širdis. Eliza suklupo ir pirmą kartą apsiverkė iš liūdesio. Gailiom ašarom ji verkė visą naktį. Jeigu Aleksandras tuo metu būtų buvęs miestely tikrai būtų ją girdėjęs. Tačiau net paukščiai, kurie stebėjo jų draugystę, nuskrido tolyn išsigandę verksmo. Mergina verkė per naktį ir tik paryčiais grįžo namo. Ir tuomet padarė patį lemtingiausią žingsnį gyvenime. Išvyko į didmiestį. Ne pas Aleksandrą, o kuo toliau nuo prisiminimų ir krioklio, kurį ji vadino Meilės kriokliu. Dabar ji jau pilnametė ir gali daug ko pasiekti. Taigi, dar tą pačią dieną su nedideliu lagaminu Eliza stovėjo autobusų stotyje ir laukė kol pagaliau atsidurs kelyje tarp miestelio ir sostinės.
  Kai mergina išvyko miestelis tapo nykus. Žmonės pasiilgo jos šypsenos ir kalbų apie jos ir Aleksandro draugystę. Motina taip pat labai liūdėjo. Verkė ji tyliai kai nematydavo jauniausieji vaikai.
  Eliza apie tai nežinojo. Dabar ji pradėjo naują gyvenimą. Sostinėje ji buvo labai laiminga. Įsigijo gerą darbą, nusipirko naujų drabužių ir jautėsi puikiai.
  Tačiau vėl viskas apsivertė aukštyn kojomis po vienintelio skambučio. Jos mama mirė. Eliza po dešimties metų grįžo į savo gimtąjį miestelį. Palaidojo mamą ir nuėjo prie krioklio. Tik tam, kad paliūdėtų dėl mamytės. Kaip ir po tėčio mirties ji mėtė akmenukus ir galvojo apie tuos metus, kai buvo toli nuo mamos. Staiga kažkas palietė jos petį. Mergina aiktelėjo. Juodaplaukis rudaakis su plačia šypsena – štai kas stovėjo šalia Elizos.
  - Ar čia nepavojinga? – paklausė jis.
  - Ne. – sušnabždėjo Eliza.
  Vaikinas ją apkabino ir taip porelė ilgai sėdėjo. Pamažu abu pradėjo verkti. Tyliomis ašaromis, bet turbūt iš džiaugsmo. Po keleto valandų Aleksandras prabilo:
  - Atleisk man. Dabar aš nepadarysiu tos pačios didelės klaidos. Nepaliksiu tavęs.
  - Aš irgi nebepadarysiu klaidos.
  Aleksandras žvelgė į Elizą nuostabos kupinomis akimis. Juk mergina nieko nepadarė.
  - Dabar aš eisiu su tavim. - tarė ji ir paskendo jo glėbyje.