Vakaras

Tavo vardas nėra nei skambus, nei gražus.
Tu ir pats nesi panašus į gražuolį,
Kai spoksai į šviesių langų vitražus
Ar prie smuklės į valkatų būrį papuoli.

Skrybėliuotas lyg koks privatus seklys
Lauki sustojęs už namo kampo.
Ir baudies pro orlaidės vyzdį pralįst
Į trobą, kur senis armoniką tampo.

Krūmuos slepies, kai merginos kasas
Panardina į ežero gelmę žolėtą.
Ak, kaip norėtum apglėbt jas visas,
Išbučiuot lyg jaunikis jausmingai, iš lėto...

Atsibastai pagaliau pas mane,
Ir abu mes it proto netekę,
Iš rasos ametistų vėsiam balkone
Lig žvaigždynmečio lošiame “akį”.