Stiklinė ašarėlė nerami
Vaiku maži piršteliai iš arti
Prigludęs kūnas – ramuma
Paskęsta Josios glėbyje tyla.
Jos rankos – viską padabina
Suteikia šiluma, ar net gaivina
O šypsena – tik niekam nesakyk,
Nes reikia tai regėt savom akim..
Dangus tarytum tąkart nusileidžia,
Kai meiliai pažvelgia į mano veidą
Saugu, prigludus prie širdies –
Tuksena josios viduje kažkas išties.
Alsavimas manasis sulėtėja,
Nes tarsi sustabdau net patį vėją.
Akimirka tuomet galėtų nesibaigti
Ir tąkart aš nenoriu niekur eiti.
Tai tarsi būtumei mažoj saloj
Kurioj nebaisios šiaurės vėtros
Kur dega šiluma – širdies liepsna
Ir niekad nesibaigia džiaugsmo gėlės...