Kaukėtas

Tikėk, brangi, aš niekada neleisiu tau
Pajusti kas esu.
Mūvėsiu kaukes aš kasdien ir tiek.
Aš toks žmogus, ir ką?
Šypsosiu, kai širdis į šipulius man duš.
Ir verksiu, kai ta pati širdis iš džiaugsmo plyš.

Aš subtiliai realistiškas tebūsiu,
Nors realumas mano sielos nė trupučio nesudaro.
Ir velniškai guvus,
Kai mintis manoji bus nepajėgi.

Brangi, tikėk - mylėt gyvenimą ne man!
Aš tematau vien juodą, juodą ir bedugnę...
Giliam žiede saulėgrąžos skaisčios.
Ir tegirdžiu vien kakofoniją tyloj.
O gal tai dar viena manoji kaukė?

Žmogus jau padaras toksai,
Kad patikėti žodžiais negali.
Tereikia sekti judesius kaukėto akylai
Ir darbai išduos koks asmuo jisai.

Brangioji plunksna, tavimi aš šiuos žodžius rašau,
O kaukę nusiėmęs, iškėlęs virš pasaulio pagaliau laikau...