Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Reinė nuklydo prisiminimuose; atsiminė keistą pušų kvapą, aukštą mėlyną dangų, klegančias jame žuvėdras, deginantį delnus vašką.
–  Kai buvau trejų metukų netekau savo tėvelių, jie užsimušė autoavarijoje, ir su jais žuvo mano broliukas, – išsidavė galvojusi.
– Tu niekados man nesakei, - abstulbo Džema; ji tikėjo, kad jos neturi paslapčių. O pasirodo klydo.
– Našlaitėle!.. – ranka apkabino per nugarą tėvas. – Mano miela, našlaitėle!..
– Buvau maža ir jų veidų neatsimenu,  –  ji, juk neverkia, staiga prisiminė savo taisyklę. - Ilgesys nežinomui nepaaiškinamas. Gyvenu ir tiek... Nežinau ką praradau, nežinau ką galėčiau dabar turėti.
– Aš... – Džema pakrypo, ir išsitraukė cigaretę. – Atleisk, tu man niekados tai nesakei, –  pasakė vėjo taršomais plaukais, įstrigusiais lūpų kampučiuose.
Reinė linktelėjo galvą; ji atleido, nes buvo iš tų, kurios nemėgsta skųstis.
-  Apie tai niekados negalvojau, net neleidau sau tai daryti. Užrakinau giliai širdyje. Asmeniškumai man per daug brangūs, kad jais dalintis, - ramiai atsakė Džemai, ir atrodo ši, šiek tiek, įsižeidė: pasimetusi svarstė ką toliau atsakyti.
–  Jei tau taip geriau… – nedrąsiai sulemeno. –  Tikiuosi, dėl to nesigaili.
Ar turėjo pykti ant tėvų už neatsargumą vairuojant mašiną? Kažin ar tai ką nors pakeistų, pagalvojo Reinė ir  kreivai nusišypsojusi tarė: –  Kas išgalėtų susigyventi su sau svetimu skausmu ar svetima netektimi?.. Tai kam apie tai kalbėti? Likau gyva –  turiu gyventi, ir tai turiu daryti aš, o ne kiti.
– Visada galima kreiptis pagalbos į specialistus, o geriausia išeitis – tai draugai ir šeima, – nesutiko Džema, tačiau už tą kreivą šypsnį jos veide atleido.
–  Žmonės yra tikrų tikriausi gyvūnai, –  šaltai pasakė Reinė.  – Dar ir paukščiai…Tad, kuriam iš jų man verkšlenti? Kulturingumas, draugiškumas, užuojauta - sėdint prie mūsų bendro pietų stalo, yra neišsenkantys gerumo požymiai; bet baigiasi vienu vieninteliu pirstelėjimu nuo jo atsistojus, arba, nuleidus savo mėšlą tualete; ir tai, galėtų būti, vienas iš didžiausių mano nusivylimų. Liečiant slapčiausias paslaptis… Atleisk, Džema, gal esu tau per bloga draugė, labai atsiprašau,  – tada paėjusi žingsnį atgal, link stovinčio tėvo, pradėjo pokalbį:  –  Jūs labai geras žmogus... – prabilo; jo svetimos gilios vagelės pasirodė jaukios, bei artimos. – Esu tikra, kad Merė jus labai mylėjo… Jums už tai bus atlyginta, – stebėjo kaip tėvas nukėlia rudą velvetinę baretę, žili plaukai užkrenta ant jo baltos kaktos; suvirpa kietos lūpos.
Kartais, tiesiog, nenorime kalbėtis, pagalvojo Reinė, tai atsitinka tada, kai neturime ką pasakyti, pritrūkstame kalbos ar norime patylėti. Akivaizdu, kad tas kartas buvo dabar – tai pokalbis be atitinkamos reikšmės žodžių. Bet Džema pasijautė stokojanti dėmesio: kur du, ten trečias nebereikalingas, bjauriai pasijuto kalta ir neapdovanota gilių išgyvenimų.
–  Kol kas, – brūkštelėjo žiebtuvėlio akmenuką, - telieka nepagrįstai spėlioti, – išpūtė sotų dūmą, – dėl kokios priežasties nužudė jūsų dukrą. Ar jums neįdomu?.. Tuščias vokas užrašytas ne jos vardu, prabangus kaklo vėrinys ir žiedas – nesu ją mačius, kad ji taip puoštųsi... Nelaimės išvakarėse, iš kart po koncerto, minėjo, kad eis į kiną. Šis keistas įvykis, miestelio tragedija, kažkas paslaptingo, gal net gėdingo –  manote, ji buvo angelas, be nuodėmių? O kas… - nepabaigė pasižiūrėjusi uždegančiu įkvėpimu, katino pasiruošusio pulti.
–  Džema!.. – tyliai užprotestavo Reinė.
–  Kambaryje buvo ne viena. Visi tai žino.
–  Policija išsiaiškins, – pertraukė tėvas; sukimšo negerąjį Dižną atgal į butelį, – telieka laukti ir tikėti, kad nusikaltėlis bus nubaustas, – sandariai jį uždarė.
–  Jis nusišovė. Policija jau viską žino.
– Džema! –  piktai dėbtelėjo.
–  Nusišovė?.. – vešlūs antakiai pakilo.  – Nusišovė?! –  nusijuokė lyg šmėkla, balsas suskilo byrančiais veidrodžiais; neišlaikęs šūtelėjo: – To tikrai maža!.. Prakeiktas gyvulys!..
– Jis laikė ginklą savo namuose, greičiausiai buvo psichiškai nesveikas, na, šiek tiek, keistoko būdo… Sakyčiau, emociškai nestabilus. Iššovė sau į krūtinę, atrodo, pataikė į širdį. Koks beprotis galėtų sau tai padaryti?
–  Pats didžiausias! Tai drąsus žingsnis nusibausti; bet jo kaltės neišperka!.. Vadinasi... jis pats save nusiteisė, –  nugręžė liūdnas akis į šalį, ir pagalvojęs pridūrė: –  deje, šis faktas, kad jis nebegyvas, mano dukters nebesugrąžins. Aš jos neišsaugojau, – servetėle nuspaudė susikaupusias ašaras, – bet kas tai galėjo žinoti? Juk niekas, išskyrus mane.
Ar aš esu gyva dėl to, kad saugausi, staiga susijaudino Reinė.
– Ar galima išsaugoti savo artimo gyvybę? Ji tokia brangi, neįkainuojama ir neišsaugojama. Nekaltinkite savęs, jūs ne kaltas. Mano tėvai taip pat nekalti. Kalta žmogaus prigimtis – mirtingumas. Tik mirtingumas, ir daugiau niekas… Net ir jūs.
– Mano mieloji, –  tėvo liūdnas veidas nušvito, išsisklaidė. – Dievas padarė neištaisomą klaidą. – mįslingai pasakė. – Pagimdė mus žvėrimis. Bet jo valia, – atrodė maloniai nustebintas Reinės paprastumu, labai patenkintas ja. – Jūs nuostabi pašnekovė, mieloji! Nuostabi ir nuoširdi, kaip mano Merė, ji tokia buvo…bet dabar turiu eiti… jei, tik panorėsite – mano namai jums visada atviri, o jums,  – atsisuko į Džemą, –  dėkoju už suteiktą informaciją,  – jūs, prašau, būkite atsargi.
Džema delne gniaužė suteptą krauju nosinę; tada pažvelgė į tėvo nueinančią figūrą pavymui. Nerangiai užsivožė ant galvos juodos striukės gobtuvą, ir atsisukusi į sukastą, kapą keistai burbtelėjus, tarė:
– Viskas per daug paprasta...
Reinė krūtelėjo, atsitūpusi palietė baltas rožes smėlyje, kurias paliko Merės tėvas  – maloniausias kada nors sutiktas vyriškis, turbūt, toks dabar būtų ir jos tėvas. Būtent toks, būtent kaip ir  jis  –  geras, rūpestingas.
– Reine, gal sutiktum nakvoti pas mane? Turiu butelį vyno, –  jos pravertos lūpos nusviro žemyn, ji išvydo vaiduoklį: kas jei, Reinė keistai elgsis?..
2008-05-05 21:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-08 20:13
So
So
Sunku skaityti. Manau, prieš imantis šios man reiktų perskaityti ankstesnes dalis. Ko turbūt nedarysiu. Neartimas tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-07 09:47
Saularytė Zariana
puikiai perteikta įtampa
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-06 10:44
agricola
dar ne pabaiga manau...5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą