auksiniais sparnais aš pakilsiu i dangų,
nuneš ten mane baltas baltas arklys.
jo karčiai kaip saulė, širdis kaip mėnulio,
sparnai kaip supynes net krist nebaisu.
jo akys kristalai, nosyte šalta,
bet visam pasauly tik jis man yra.
tai baltas arklys bus auksiniais sparnais - o gal auksiniais sparnais simbolizuojama šviesa -
nuneš į Pegaso žvaigždyną (šiaurės pusrutulyje matomas žvaigždynas) ;
viena (iš esančių žvaigždyne ryškiųjų žvaigždžių) žvaigždė pavadinimu Enifas (2,4 ryškio) aplink kurią dar yra kamuolinis žvaigždžių spiečius Lietuvoje matomas rudenį ir žiemą. o šiaip tai senovės graikų mitologijoje
yra taip pat personažas toksai, ir juk rišasi su poetinio įkvėpimo simboliu;
pirmos trys eilutės į tai susiveda labai, o jau antrosios trys - parodija poetų mūzoms - kokiose pavidaluose jos bebūtų. žinoma dar galima perfrazuoti, kad Pegasas kuris yra poetinio įkvėpimo simbolis tolygu - baltajai karštiniai. taip Lietuvių liaudyje bent, ir rusų liaudyje taip pat yra vadinama baltoji karštligė - sukelta alkoholizmo, ir sakoma "čia tai jau balti arkliai";
na pirmosios trys eilutės kryptingai kalba apie Pegaso žvaigždyną (mėnulis saulė - jau su dangaus skliautais kosmoso žvaigždėlapis) perkeltine prasme, ir siejasi su graikų mitologijos personažu Pegasu, dar simbolizuojančiu ir poetinio įkvepėjo personą.
bet jau paskiau parodija poetų būsenai kurią jie vadina įkvėpimu gretinant ją su baltąja karštine gal, tai yra su baltais arkliais, su tuo "kristi nebaisu";
Žinoma kūrinukas skamba daugiau šmaikščiai, bet skystai šmaikščiai, nei erdviai apie įkvėpimą ir neaprėpiamus kuriuos gali pasiekti mintimi tą pat akimirką toli už saulės sistemos ribų, būdamas tik Žemėje žmogumi, šiauriniame jos pusrutulyje; o idėja - turinys tai tikrai tokia yra; bet čia raiška satyrai per skysta, poezijai per silpna;