Naujos Erdvės

Dažnai rašau sėdėdamas ant lovos krašto,
Ir žvelgdamas pro langą atrandu naujas erdves...

Na taip, sutiksiu su mintim, jog tai – tik aš,
Bet juk skaitys tai kadanors kažkas...

O jei ir neskaitys – velniai nematė... Vistiek
Dažniausiai aš rašau tik tam, kad užsimerkt
Galėčiau, kai siaubas apgaubia skraiste balta.

Kad ir dabar, kam gi aš rašau? Juk šito niekas
neskaitys ir galiausia liksiu kaip ir visad vienas...

Tos naujos erdvės jau nebepakeis kas turi būti.
Jos, kaip ir aš, greičiausiai stūkso ten ir liūdi.

Ir neieškokit jūs, dvasingieji bekrašto, čia moralo.
Verčiau bent kartą baikit eiti iki savo kelio galo.
Bent kartą su sava ranka paglostykite mažą vaiką,
Ir naujas erdves „galbūt“ suprasite, kaip prarastajį laiką...

Nereikia apsimesti tuo, kuo niekada nebuvot.
Geriau draugų rate papasakot kaip žiemą
                                                        jūs ant ledo griuvot.