Taip protingas.

Aš tik prašiau Tavęs nesmerkti.
Tikėjau jau nebesikandžios raidės.
Maniau jau viskas.
Tau jau nesvarbu.
Juk nepažįsti tu manų gyvenimo laiškų.

Bet ne.
Prakeik kiekvieną žodį manyje.
Suleisk nuodus.
Jau leidi?
Ne?
Ak inoringas, vaike.
Tu venos neradai.

Tau viskas nuobodu aplinkui.
Tu ieškai tobulo šalia,
Bet ar surasi, mielas vaike?
Gal teks suprasti Tau mane?
Atrask dalelę nuoširdumo.
Prašau, pakeisk žodžius kitais.
Nes viskas, viskas Tau jau būta.
Ir nieks nedžiugina žaislais.

O tu protingas.
Taip protingas.
Tu moki kurti nekartodamas raidžių.
Skaitai mintis iš savo lūpų.
Ir nieks nepakeičia tavų tarp šukių,
tvarkingai susidėsčiūsių, kaip karo vyrai apsišvietūsių minčių.

O aš bandau nepykti.
ant savęs?
Ir ant tavęs taip pat.
Juk tu esi teisingas.
O aš užstrigusi plokštelė,
Didžiūjų ir mažūjų raidžių apskritimuos.