Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Miniatiūros


Gimsti daug žinodamas, o miršti viską pamiršęs...

Tai palaipsniui suvokiau, kai pradėjau analizuoti savo trumpo gyvenimo momentus. Gal kas manys, kad aš keikiu tą gyvenimą, kurį suredagavo aplinka. Juk net kažkoks, sako, Rolas Paksa pareiškė, kad dėl visko kalta aplinka. Beje, vartosiu lietuviškus literatūrinius žodžius, įteisintus lietuvių kalbos arba tarptautinių žodžių žodynuose, idant neprikibtų „moralės“ sergėtojai bei visokio plauko „korektoriai“, kurie vartoja kas antrą žodį „tipo“. Tipo jis viską tipo supranta ir tipo jis labai tipo gudrus, kad tipo jis gali tipo koreguoti tipo mano parašytas tipo genialias tipo mintis.
Taigi, pateikdamas savo kai kuriuos pastebėjimus, turiu viltį, kad Tu, kuris dabar skaitai, nekartosi mano klaidų, nes iš svetimų klaidų geriausia mokytis. Kad geriau įsisavintum mano karčias gyvenimo pamokas, priimk domėn ir mano išvadas. Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Tau pasirinkimo teisę (demokratiją) – gali priimti tai, ką perskaitysi, kaip tikrą faktą, arba atmesti, kaip nepriimtiną Tau dėl Tavo moralinių, religinių, politinių ar estetinių įsitikinimų. Bet perspėju – geriau mokinkis iš kito padarytų klaidų...


Naujosios technologijos

Kratantis sausakimšais sovietinių laikų troleibusais buvo tik vienas malonumas – klausytis kas ką šneka arba stebėti kaip elgiasi keleiviai. Sausakimši todėl, kad tos dėžės buvo mažytės ir ne kiekvienas galėjo gauti Zapą ar Žiguliuką, tad į darbą ir sodą galėjai trenktis su troleibusu, o ne su Škoda, arba Lvovo mieste pagamintais autobusais.
Tais laikais keleivių sąžiningumą lėmė ne jų doroviniai įsitikinimai, o baimė. Totalitarinė sovietinė rusiškoji valdžia net ir tokioje, sakyčiau, sferoje, kaip keleivių pervežimas troleibusais ar autobusais, įvedę „savikontrolę“ – skundimą. Žinoma, beveik visur, o ypač viešajame transporte, vyravo „valstybinė“ rusiška kalba. Ir kartais sukeldavo juoką rusiukų vairuotojų skelbiami stotelių pavadinimai: „Liepkalnis“ buvo „perkrikštytas“ į „lipauką“, o „Žirnių“ stotelė į „žarnų“. Baimė, kad tave įskūs šalia sėdintis keleivis, kad įmetęs 4 kapeikas į „automatą“ ištrauksi ne vieną bilietą, o du, arba net daugiau, vertė žmones laikytis pagrindinių važiavimo taisyklių – už važiavimą apsimokėk. Mus, vilniečius, juokindavo keleiviai, atvykę iš Rusijos didmiesčių, kurie, nusipirkę, t. y. nusiplėšę iš „automato“ bilietą, parodydavo jį visiems keleiviams, o kiti, turėdami nusipirktus bilietus visam mėnesiui, įlipę į troleibusą, išsitraukdavo jį, rodydavo visiems ir garsiai patvirtindavo, kad tai „mesečnyi bilet“. Šmaikštesni keleiviai juos praminė „menstruociniais“.
Kaip taisyklė, visuomeniniame transporte vyravo tik rusiška kalba ir, neduok Dieve,  lietuviškai paprašysi perduoti kapeikas, susilauksi, geriausiu atveju, žodžio „neponimaju“.
Sovietinio „sąžiningumo“ varomosios jėgos – baimės, būti įskūstam, antipodu tapo keleivių gudrumas nugvelbti iš aparato ne vieną bilietą, bet du ir net daugiau. Mesdavo smulkiomis monetomis, kad vizualiai atrodytų didesnė suma, mesdavo net apvalias varines  štampuotas atliekas, panašias į monetas, o jau apie 1965 metus iš tų  „automatų“ būdavo ištraukiamos  ilgesnės bilietų juostos ir nustatyti kiek jis nusignybdavo, būdavo sunkoka net ir etatiniams skundikams.
Buvo imtasi kontrpriemonių prieš sovietinį nesąžiningumą. Išrastas ir pagamintas nepakartojams tuo laiku keleivių kontrolės stebuklas, išgyvenęs net iki šių laikų, - bilietų komposteris. Tai buvo 1965 metais. Kaip ir kiekviena naujovė buvo perprasta palaipsniui. Kai kuriems keleiviamas, ypač studentams, tai buvo šokas. Trynė rankas etatiniai skundikai, nes jie matydavo kas ką pramuša tuose komposteriuose. Buvo palikti dar ir seno tipo bilietų aparatai, kur galėjai mesti monetas, atsiplėšti bilietėlį ir ramiai važiuoti.
Atvažiavau į Vilnių ir aš. Įlipau į 5 maršruto troleibusą. Sąžiningai įmečiau 4 kapeikas, nusiplėšiau bilietėlį ir atsistojau prie sėdinčios moters su didžiausiu trijų ar keturių aukštų rudų plaukų kuodu. Tipiška rusų karininko žmona. Ir neapsirikau. Jinai išdidžiai atidaro savo milžinišką „rankinę“, išima mažą popierėlį ir kiša man sakydama: „probei“. Rusiškai jau buvau pramokęs, tad supratau, kad prašo „pramuši“. Žvelgiu kaip ožys į kažkokį bilietą ir suku galvą kaip jį pramušti ar prabesti. Nežinojau, kad virš mano makaulės jau styro stebuklas-komposteris – tik reikia ten įdėti ir patraukti rankenėlę. Žvelgiu, vartau tą nelemtą popieriuką, pasižiūriu į keleivius, tie tyli, stebi mane. Jaučiu, kad kaista ausys, net delnai pradėjo prakaituoti, o toji boba kad pakels kakarynę: „Čevo smotryš? Probei! Smotrit esčio... “ – atseit, pramušk, greičiau, ko spoksai.
Ir aš pramušiau. Tikriau – prabedžiau: uždėjau tą lapelį ant kairės rankos lankeliu sudėtų pirštų, o su dešinės rankos nykščiu dūriau. Pirštas pralindo laisvai ir aš atkišau tą nelemtą popierėlį kuoduotajai keleivei.
Ir čia įvyko sprogimas. Griausminga  keleivių sukelta juoko banga pakylėjo troleibusą. Aš susigūžiau, kuoduotoji kažką rusiškai pradėjo klykti, o aš iš baimės, nesuvokdamas ką padariau, užmiršau net ir tuos „vyresniųjų brolių“ žodžius, kuriuos buvau pramokęs mokykloje. Troleibusas riedėjo toliau. Sekundei nutilo juokas, bet kažkas vėl sukrizeno. Ir vėl juoko banga nusirito sausakimšu troleibusu. Man darėsi karšta, išraudau kaip burokas. Keleiviai pamatė, kad gyvasis „komposteris“ yra žioplas kaimo berniokas, nežinantis, tikriau neįsisavinęs, naujojo keleivių kontrolės stebuklo – komposterio. Ir aš suvokiau staiga, kad kažką padariau ne taip. Pradėjau kratyti savo smegeninę kaip tai kuoduotojai keturias kapeikas paimti iš vieno mano rublio... Bet, viskas pakrypo staiga į gerąją pusę. Kažkokia moteris padavė man vieną kapeiką, atsirado kita, po to vyras ir dar viena moteris. Tas paaukotas kapeikas įmetė į senąjį bilietų aparatą, nuplėšė bilietėlį ir virš keleivių galvų buvo persiųstas kuoduotojai rusiukei.
Aš, degdamas iš gėdos, net nepadėkojęs, prasmukau į priekį ir išlipau centre prie „Vaikų pasaulis“ universalinės parduotuvės, nor man reikėjo dar važiuoti ir važiuoti. Pakėliau akis ir pamačiau kitą stebuklą – man kai kurie keleiviai mojo atsisveikindami. Tada supratau, kad troleibusais važinėja ne tik skundikai, bet ir geros dūšios žmonės...
*********************************************
Vėliau, prisiminęs tą nuotykį, suformulavau nuostatą:

Liksi kaltas net nuoširdžiai ir tiksliai atlikęs užduotį, kurią Tau pateikė kvailai bei netiksliai suformuluotą...
2008-05-03 21:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-03 22:09
Dažas Rūko
Nu čia tai geras bajeris su tuo bilietėliu :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą