- 14 - 2008pr. - 2008 04

- 14 -

Purvinu veideliu
Spinduliuojančiom akim...
          Tu ragavai šokoladą
    Lūpos rusvos, tokios dėl, kurių
    Galima eiti po velnių
    Iki begalybės,
    Jos saldžios...
Prisimenu, tai po penkerių...
Ilgai lauktų,
Bet greit prabėgusių metų...
          Rodos... Tada išmokau
    Šypsotis ne vien dėl
    Savų priežasčių,
    Atvėręs lūpas,
Pajutau įsėlinančią senatvę,
Kuri, turėjusi tiek progų,
Vis delsė,
          Kaip ruduo užlenkęs lapus
    Privertė belstis į tave,
    Nebepamenu, kiek mylių...
    Ir ar dar myliu.
Ji nesugebėjo pakeisti
Tad buvau priverstas nusisukti
Ir nueiti...

      Prie širdies glaudžiant šokolado popierėlį.
      Berniukas su petnešomis.