Emigrantams iš Tėvynės Lietuvos

Emigrantams iš Tėvynės Lietuvos (dedikacija broliui)
Kiekvienais metais iš Lietuvos iškeliauja vis daugiau jaunų žmonių - tai dėl darbo, tai dėl mokslų... Visgi - iškeliauja.
Kai išvyko mano brolis, buvau pakankamai maža, bet mano širdyje virė keisti jausmai. Šis eilėraštis lyg ir jam, nors jo dabar ir nėra - jis toliau, nei bet kuri pasaulio šalis.
Jis buvo sudegintas - padegtas, nužudytas... Čia jo vaikystė, jo tėvas ir mama... Aš, jo sesutė, jo jaunesnysis brolis... Čia jis pats, miręs lietuvos pasienyje, atvežtas į kaimą ir palaidotas.
Jis mylėjo Lietuvą. Išvyko dėl darbo. Lietuvoj jo negavo, nes buvo pakankamai prisidirbęs. Po jo tėvo mirties, kai mama vedė antrąkart, nebeištvėrė ir ėmė rūkyti, gerti... Sudaužė mašiną...
Sunku buvo viską ištverti. Bet jis turėjo.
Išvyko į Daniją, gavo darbą, vis atsiųsdavo mums pinigų...
Grįžo į Lietuvą ir jau pačią pirmą dieną atsidūrė reanimacijoje. Paskui mirė.
Rašiau jo gimtadienio proga. O parašius nuenšiau ant kapo ir prispaudus akmenėliu palikau, nes perskaityti to tądien negalėjau. Man per daug skaudėjo.

Atsikėlęs ryte ir pažvelgęs pro langą,–
Galbūt niekad anksčiau šito Tu nematei?
Prisipylęs arbatos į sielos ramybę
Išėjai kur nematom nei mes, nei tėvai...

Apsisukęs, pargrįžęs, sustojęs, pažvelgęs...
O galbūt tau ir čia buvo gera gyvent?

Kas esi, mielasai, kur tavoji gimtinė?
Kur sapnai iš vaikystės, kur lopšinė graudi?
Pasiliko namuose tavoji kuprinė
Su pirmuoju žodžiu: Aš lietuvis, girdi?!

Lietuvis, žmogau, iš miškų žalio krašto,
Iš laukų kur ganydavo tėvas avis...
Iš beržyno, kur eidavo senis kas vakarą,
Laukdavo grįžtančio... Tik ar sugrįš?

Tu lietuvis iš upių išraizgyto miesto,
Iš pavasarių, kai sugrįždavo vyturiai.
Iš dirvožemio, kur dygdavo sėklos,
Kur kas rudenį ūždavo platūs laukai...

Tu iš vasaros, kur atsisėdęs
Po medžiu ančiukus skaičiavai:
- Vienas du... – trečias, mat, vėl pabėgęs...
Reik eit gaudyt, kitaip vėl bus blogai...

Išeini, tik tai kam? Kad sugrįžtum?
Negi Tau ten, svetur, daug geriau?
Negi negaila palikti prie ėdžių
Avinėlį, kur miške vos vos gyvą radai?

Išėjai, palikai savo tėvą ir mamą,
Palikai brolį jauną ir sesę mažyčiam lopšy...
Pasiilgom, bet ne laikas ieškoti mums kito pasaulio,
Kai tave galim rasti ir savo širdy.

Su meile ir gimtadienio linkėjimais,


Tavo sesė Eglė

[2006.09.29]