Sedžiu aš ant sofos svetainėje prie kompiuterio ir valgau dyyydelę bandelę su kopustais, kurią padarė mano tetos vyras. Sėdziu ir kemšu ją. Namie nieko nera. tik aš, bandelė su kopustais ir grybų sultinys. Na, dar kompiuteris ir šuo, kuris kesinasi atimti mano megstamiausią bandelę su kopustais. O aš jos jam tikrai neduosiu. Staiga man i galvą ateina mintis. Ar man pavyks? Aš nustoju kramčiusi, susimastau... Gal pavyks? Aš nepasiduosiu! O klausimas vis neišeina ish galvos. Ar man pavyks? Ar man pavyks taip, kaip paukščiukui išskleisti sparnus pirmam srydžiui? Ar man pavyks, taip, kaip stirniukui žengti pirmąji žingsį? Po tokiu mąstymu, suprantu. man pavyks! Ash kemšu dar vieną kąsnį, užsigeriu skaniu sultiniu ir kramtau, žiaumoju... Po to plešiu dar ir dar vieną kasnį, o bandelė vis mažėja, traukiasi. Sustoju pailsėt, nes jau žandikaulius įskaudo nuo kramtymo. Kiek pailsejusi, vel kimbu i darbą. Ir nė nepajuntu, kaip suvalgiau bandelę. Minutėlę žiuriu i tuščią ranka ir puoduką. Po velnių, man pavyko! Man pavyko! Aš ją yveikiau! Aš suvalgiau tą didelę bandelę, aš ją suvalgiau...
Prashau, nepriimkit shito shudo kaip prozos ar dar ko jors kito. Cegi nusishnekejau, o be to, ce pirmas mano blynas. Gerokai prisvilo, gal net sudege (: