vertėja, sulydžiusi laiką į gabalus dulkių
cinku susiuvo rankas ir burną, kad nenutildyčiau
proveržių - suverpta agonija, patogiai įtaisyta dėžutėje
ir apkaustyta skaudančiu geležiu. tykiai laukia pilno mėnulio.
vertėja, suvėrusi nerimus siūlu, akimirkai stoja ties prieangiu -
išberti tam, ką surinko. ir net ilgesys saujomis išberia rasą.
proporcingai kertasi penkios cinkuotos liūdesio gijos ir teka ratu,
- - vertėja bejėgė prieš grįžtančius. ji sulig kiekvienu
išsineria pavidalu. ir laikas plėšosi skiautėmis sulig
kiekvienu. o liūdesys rangosi jai tarp pirštų
sulig kiekvienu piešdamas
randus.