Nevilties Zona

Ryškios žvaigždės gan šviesiam  naktiniam pilnaties fone suteikė kažkiek niūrumo, kurio  buvo ir  taip  pilnas dangus. Laukai skęstantys giliose pusnyse, ne tik atrodė, bet  ir  iš  tikrųjų buvo vieniši. Beprasmiškai kyšantys krūmai verksmingai prašė nors lašelio šilumos ir džiaugsmo, bet žmonės negalėjo viso šito suteikti, nes patys gyvendami nevilties zonoje nesugebėjo sniegynuose rasti palaimos džiaugsmo ir laimės. Vien  tik amžinai žaliuojantys kedrai dvelkė gyvumu. Po jais ir sėdėjo dvi susitraukusios būtybės. Tamsoje jų negalėjai atskirti ir pavadinti žmonėmis. Didžiuliai kailių sluoksniai, padengti baltų snaigių papuošalais, neišsiskyrė iš baltuojančių laukų aplinkos. Tik laužo apšviestos akys spindėjo tuo pačiu šalčiu, kurio čia netrūko. Dvi susitraukusios būtybės skendo žiemos pataluose. Poetas ir valkata, kurie nepanoro sėdėti depresyvių sodybų aplinkoje. Du paklydėliai, nesigailintys, kad išeidami paliko depresyvią ramybę ir apatišką nevilties liūdesį. Bet poetas su valkata apie tai mažai galvojo. Jie žiūrėjo. Ne, ne į pavasarį, tik tolyn. Jie nusivylė sava neviltim. Taip pat neviltį kėlė baimė, jog "Nevilties zona" tapo beribiu pasauliu, paklydusiu abstrakcijos būsenoj. Jie nusivylė, apsirengė ir išėjo. Išėjo, turbūt net nesuprasdami, jog tai viltis.
          Po kedru sėdėjo poetas ir valkata. Valkata mastė, apie poetą užsiėmusį savo jausmų išliejimu. Ne jis nepavydėjo jam, tik buvo nuobodu žiūrėti į judantį pieštuką. Kokia prasmė rašyti apie jausmus nuo kurių ir taip visi vemia ir žudosi vienas po kito. Kažin dėl ko poetas pritarė kelionei iš praeities? Negi ir jam atsibodo taip gyventi. Gal ir jis užsimanė tapti valkata bedieviu "degradu", prasigėrusiu keliautoju? Nejaugi ir jis nebetiki neviltim, nejaugi ir jis nebetiki tuo šventu jausmu? Valkatos akys  besvarstant merkėsi ir jis pasiklydo savo sapno nevilty.
        Amžinas klaidžiojimas, pusnys ir nauji pakeleiviai - bedieviai nusivylę neviltim. Niekas neveikė poeto ir valkatos smegenų. Neviltis čia, neviltis vakar, neviltis įgrisę jausmai. O valkata su poetu ir naujaisiais pakeleiviais ėjo tolyn ir tolyn. Pasirodydavo tarsi sapne praskrendantys paukščiai ir visada slinkdavo link horizonto, kažkuo sukeliantys gailestį sniego pusnims. Jie žengė be garso  vos įžiūrimu takeliu. Nerangios figūros suvaržytos sunkių apsiaustų,kurie mažai ką tešildė drebančius kūnus, slinko vorele. Jie kūrė amžinybę pilną dar didesnės nevilties ir žingsnių. O prie tos amžinybės be perstojo pūtė vėjas. Stiprus ir šaltas vėjas. Saulė kabėjo aukštai danguje. Šalti spinduliai akino akis atsitrenkę į sukietėjusį, blizgantį sniegą. Saulė kabėjo … Bet kas iš to? Aplink egzistavo sniegas ir vėjas skausmingai daužantis veidus. O saulė? Ką saulė, ji buvo tik antraeilis elementas. Keleivių veidais sruvo šaltas prakaitas, dar šaltesnis negu sniegas. Tamsi oda ant skruostų, rankų, kojų priminė labiau džiūstančius lavonus, nei žmones. Tik kur nekur besimatančios tatuiruotės  pro suplyšusius drabužius, atrodė dar gyvos. Bet jų buvo tik keletas. Viską dengė sunkūs ir šalti drabužiai, iš kurių kyšojo truputis žmogaus odos ir akys. Akys - tarsi lydyto metalo gabalai sausai atspindėjo aplinką. Ir tos pačios sustingusios akys žvelgė tolyn ir tolyn, beveik nesižvalgydamos po tuščią negyvą žemę. Sušvitus tolumoj žiburiams jie pakeldavo sunkias galvas ir ilgesingos akys nukrypdavo į šviesą. Bet ir ten viskas švietė lygiai taip pat, kaip ir vakar, kaip ir užvakar. Viskas skendo nevilty. Ko ieškoti jie nežinojo. Kažko naujo jiems ir seno kaip pats pasaulis. Vilties, džiaugsmo…jie ieškojo po tuščią ir negyvą žemę, eidami per ją tiesiai ir tolyn. Vėjas  pūtė į juos  ir jie ėjo prieš vėją, ėjo nesustodami. Šaltis ir nuovargis kaustė žingsnius. Kai kas nugriūdavo ir likdavo gulėti atmerktom, sustingusiom akim, kurios buvo ne ką gyvesnės už likusių eiti tolyn. Lavonai likdavo gulėti pasiduodami vėjo valiai ir pūgai. Į numirėlius niekas nekreipdavo dėmesio, visi fanatiškai traukė tolyn. O sniegas užklodavo veidus ir palikdavo tamsos karalystei iki per dažnai nepasirodančio pavasario. Perskirdusios lūpos karts nuo karto  sušnibždėdavo nevilties šūksnį ir nueidavo toliau besistengdamos neatilikti nuo kitų. Rodės, kad jie žengia mintinai žinomais, nematomais pėdsakais, kurie veda juos anapus vienatvės į naktį. Jų kūnai turėjo erdvės tvirtumo, jie pasirodydavo horizonte ir vėl ten pat išnykdavo. Susidomėję žmonės nulydėdavo juos akimis ir vėl pasinerdavo į savo šaltus it žiema gyvenimus, arba prisijunkdavo prie tos  nedidelės, nebylios nevilties vilkstinės. Ir jie ėjo tolyn vis tolyn…