Nepavydus grafomanas

Dangaus pilkuma,
prislopinusi medžių nuojautą,
abejingai laša
nuo pavargusių šakų
į nesančių įspūdžių ežerus,
susilieja su daugtaškiais,
nutylėjimais,
neišbaigtom mintim
ir pretenduoja tapti
neišbaigtu eilėraščiu apie nieką...

Tik vienas rasos lašelytis-
lyg ir toks kaip visi-
įkrito Poetui į akį
ir be pastangų tapo brangakmeniu.

Kokia neteisybė, o džiausmas- beribis...