Toji pakrantės vėjavaikė yra širdies kūrėja. Mažos, dar nestiprios rankutės pirštas, išraižė įprastą figūrą. Gležnos rankos judesys priminė atsargaus menininko potėpį. Kas žino, gal ateity ji pretenduos į garsiausias pasaulio galerijas. Tačiau dabar jai užtenka smėlio. Pakrantė - it didžiulis, nebaigtas portretas. Nuolat kintantis... Galiūnės bangos nepaiso menininkų darbo. Bet juk mergaitei dabar tai nė motais. Prieš akis paprastas kūrinys – širdis. Ji valiūkiškai žvelgia į tą raižinį ant tviskančio smėlio. Vaikai geriausiai supranta tą ženklą. Ar tai meilė? Gal... Ar ji ilgai trunka? Ne visada. Dabar ji – laikina. Juk vanduo nedels ir nuplaus.
Vytautas Martinkus "Literatūra ir paraLiteratūra". Paskaityk, pajausk literatūrą, pajausk, kas yra tekstas, nes turi įvaizdį, kurį sugebi perteikti, kažin, kaip tai pavyktų ilgame tekste, bet miniatiūriniame tai suskamba.