Spąstuose

Aš mačiau tave sapne.
Nebūty tarp miego ir realybės
Pasidavė agonijos persmelktos mintys,
Iliuzijom kaip vynu apsvaigintos.
Jų griebtos svajos – tai paskutinės viltys,
Pasėjusios lėtą nedraugišką mirtį.

Aš šaukiau tavęs,
Bet tik balsas pavargęs užkimo.
Kančia maišės su laime ir stingo,
O sapnas klastingas nedingo.
Nepriekaištingi spąstai greit auką pagavo.
Nėra lemtingai klaidai atleidimo!

Troškimų despotizmo surišta,
Tik tave vieną tamsoj temačiau.
Tiesiau, kiek įstengiau, rankas,
Apkabinau tuštumos erdves,
Bet supratau – ten nėra tavęs.
Ar žlugdantį apmaudą širdis ištvers?

Suplėšyta pilkumos skraistė
Virto išniekinta ramybe,
Kai po mano graudaus sielos riksmo
Įsivyravo chaosas – beprotybė.
Teks priimti visa žlugdantį likimą,
Kuris sėja kaip siaubūnas išnykimą.

Bet kaip trūksta tavęs! Prašau,
Būk šalia, kai skausmas tryps gėles.
Gelbėk, kai paskenduolė ašaron ves.
Tu ištiesk savo švelnias rankas.
Tik paprastas apkabinimas tau,
O man – gyvybės gija!

Aš tik noriu skristi.
Išmokyk mane skraidyti taip,
Kad neapdegtų skaudžiai sparnai aistros
Šviesoj saulės uždraustos.
Kad nebijočiau pražūtingos liepsnos – dienos.
Neišnyk kaip miražas svajonės tolimos.

Kaip toli laimė šypsos…
Nepasiekiama dvasios atgaiva.
Mirties šnabždesiai aplink mane.
Apgaulės gniaužtai drasko sielą kančioje -
Skambės tyloj grėsmingoj paskutinė jos rauda.
Kaip stipriai skauda sielą – tavęs šalia nėra…