Žolė

Man tavo kamufliažas kvepia
Visom neatrastom prasmėm ir spalviniais romansais.
Įbridus lig pečių mieguistai ieškau, ką gi slepia
Akiratį užpildęs tavo raštų pasiansas.

O tavo skonis jau įaugęs
Lyg pienas ir suskeldėjęs kampučiuos lūpų.
Žalumas mane su pasimėgavimu smaugia
Kaskart, kai tu būni vienintelis ir išsvajotas mano rūbas.

Ir aš matau taviškį stiebą nelyg pirštą,
Panūdusį įaugti debesin: iššaukti šaltą lietų,
Ir tavo kamufliažas man tuomet pavirsta
Visais šventais ir nuodėme, kurią tik tu išrišt galėtum.