Rašyk
Eilės (71968)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 668 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tokie mieli rytai pasitaiko retai. Ateinu dar auštant, tuščiomis gatvėmis. Pasisveikinu su apsimiegojusiu Petru. Praeidamas pro jį kaskart stebiuosi, koks žavus gyvenimas. Petras. Pats tikrasis sargo vardas.

Įeinu į darbuotojų kambarį, susirandu savo spintelę. Apsirengiu chalatą. Iš bendro stalčiaus pasiimu plastikinių maišelių pakuotę ir lėtai žingsniuoju į mūsų cechą. Pro langus jau krenta rytinė šviesa. Skaidru ir gera. Praveriu stalčių, kur tvarkingai sudėti blizga mano instrumentai. Taip, kaip vakar palikau.

Dievinu pirmąją pamainą darbo dienomis, nes keletą valandų galiu dirbti vienas. Žmonių rytais parduotuvėje nedaug, juolab tokių, kurie skubėtų pirkti mėsos. Užtenka ir vieno mėsinininko.

Tuomet galime pabūti dviese. Tik aš ir mano mėsytė. Cecho kampe dar groja radijo taškas, bet taip tyliai, lyg kažkas melstųsi panosėje. Ne, pala. … Aš jo visai negirdžiu. Ne todėl, kad būčiau taip pripratęs prie to garso kaip žmonės, gyvenantys netoli geležinkelio. Gal galutinai sugedo senukas? Reiks paklaust bendradarbių, kai ateis…Bet kol kas tegu laikas sustoja ir te niekas niekada neateina. Kad likčiau tik aš ir mano mėsytė. Standūs kumpiai, glotnios šoninės, vilioklės sprandinės, tvirti, bet grakštūs nugarkauliai, tampriosios gyslos, traškios ausytės…

Su vežimu stumiuosi prie šaldytuvo. Taip malonu glostyti raudoną minkštą mėsą arba nuogą begalvį broilerį. Delnu liesti atšalusias šlaunis ir įsivaizduoti, jog kadaise jos buvo šiltos. Kūnas be gyvybės. Tai taip arti gamtos ir suvokimų. Tada priartėji prie tokių paslapčių, kurių nemaga suprasti. Žmogišką pilnatvę pajunti tiesiog sužinojęs, kad jos yra čia, šalia. Todėl aš jau seniai nebebijau mirti. O gal tiesiog pripratau prie šaltų kūnų…

Kasmet raumenys vis skaudžiau įsitempia, kai vožiu šaldytuvo duris. Nusikabinu ir į vežimą įsimetu paršiuką. Jo mėsa taip gražiai blizga. Kokia keista ta riba... Nemėgstu gyvų kiaulių. Nešvarūs ir tingūs gyvuliai, nors, sako, protingi. Tačiau jokios elegancijos. O jų mėsytė – tai Dievo duotas grožis. Idealios spalvos, minkštutė ir tokia maloni glamonėti.

Rodos, ji pati gulasi ant stalo. Tačiau prieš pradėdamas darbą, ypač tada, kai būnu vienas, mėgstu šiek tiek ją paglamonėti. Ištiesiu pirštus, kad paliesčiau nuostabios formos ausytės. Jų kremzlė tokia kieta ir kartu tokia lanksti. Glostydamas sprandą artėju prie nugaros. Sprindžiais matuoja nugarinę, leidžiu rankoms nuklysti ir švelniai, tarsi kutenant, suskaičiuoti šonkauliukus…Lyg nugirstu kvykt kvykt, o gal ten senasis radijo taškas bando prisikelti arba tai jo paskutinė agonija?

Kumpiai. Paplekšnoju per juos ir bandau kuo daugiau aprėpti sauja. Dar paplekšnoju ir pajudinu į šonus.

- Na gi, kur mano gerasis peilis? – tariu šypsodamasis.

–Tu mane supjaustyti nori, Edvardai? – klausia ji gundomai.
–Nuo tavęs taip gražiai atsispindi šviesa…– sumurmu flirtuodamas.
–Tu mane supjaustyti nori, Edvardai?! – išgirstu kaip joje kyla geismas.
–Mano mėsyte! – tariu jau garsiau.
–Tu mane supjaustyti nori, Edvardai?!! – jos aistra ugninga tarsi kerštingos moters pyktis.

Pajuntu lyg mane kas norėtų apglėbti. Švelnios, bet tvirtos rankos artėja prie mano pečių, pirštai sminga į mano odą. Aistringai, beveik skaudžiai. Kokia plonytė ta riba, mano mėsyte…Imu tirtėti iš susijaudinimo. Pradedu linguoti, lyg mane kas suptų, vis stipriau ir stipriau, visu kūnu, visomis mintimis. Jaučiu, kaip tvenkiasi prakaitas ir jau ima bėgti per smilkinius…

–Tai gal tau rimtai peilį paduot?! – šaukia. – Gal tu…gal…

Mane supa. Malonumas toks stiprus, kad tuoj neišturėsiu…Koks girdėtas šitas balsas…

–GAL TU VISAI IŠPROTĖJAI? NORI MANE PAPJAUT?!!!

Atsimerkiu. Tai mano žmonos balsas!

–KĄ AŠ TAU PADARIAU? – ji klūpi beveik nuoga, perplėštais naktiniais ir krato mane abejomis rankomis. Užmiegotom akim, regis, pamatau, kaip jai tvenkiasi ašaros.

Pakeliu akis į kalendorių. Šiandien sekmadienis. Sutinku savo žvilgsnį veidrodyje  ir ištiesiu atvirus delnus. Gal metas į pensiją?
2008-04-28 12:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-29 10:06
necrotic
šizofreniško zoofilo/nekrofilo sapnai.
kažką tokio turi. tikriausiai potekstę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-29 09:42
pieva yra Jeržio
Meči, o kodėl mūšio tekstas? Nori jį apginti? (neprovokuoju)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-28 14:00
Lugnis
pusę perskaičiau, fantastika. "nesveikas mėsininkas";
ne tokie man rašaliojimai neatrodo verti dėmesio. (nors neperskaičiau iki galo) bet pusė tai jau užtenka. ir vien aprašinėjimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą