Mes-Kyborgas

keletą ritmingų intarpų teko girdėti jau seniau, bet dabar viskas buvo ir atrodė visai kitaip. galbūt net priešingai. tas skambesys nebepriminė senos melodijos. ji nebebuvo liūliuojanti ir lopšiniška. taip reiktų dar sugebėti. atskiri buvo tik keli akordai, o visa kita paimta iš kažkur kitur, lyg iš kosmosinės obels nukrėsta ant žemės, kaip ir tie obuoliai rudenį. tik ši melogija nestuktelėdavo į galvą, o kaip tik ją gaivindavo ir darydavo lengvut lengvutėle. dar pora minučių to ritmo ir nebesijautė, kad ją kada turėjai. visiška fantazijos šalis. beveik beprotnamis, bet viskas buvo tikra. čia nebuvo jokių psichinių ligų ar tramdytoju. pakilę nuo žemės galėjom spardyti orą ir lėkti vandeniu. nirvanos būsena galėjo niekada nesibaigti, nes ta melodija buvo per daug kardinaliai pakeista. tokia išaukštinta ir turinti velniškai stiprią poziciją apimančią viską: smegenų ląsteles, dar šiek tiek likusių nervų ląstelių, raumenis, kaulus, kraują, venas, deguonį, anglies dioksidą, cinką, vandenį, odą... visiškai visą visumą. kadangi ten nebuvo kur ištirpti niekas neištirpo, na beveik niekas. buvo aptirpusių ir aplašėjusių kitkuo. tai tik menki dalykėliai. svarbiausia buvo ta jungtis. ta grandinė, kuri taip stipriai mus visus veržė į vieną gniutulą, į vieną esybę ir leido pasijusti vienu mažai suvokiamu ir tokiu dideliu kyborgu, kad akys negalėjo jo aprėpti. mes virtome vergais. visiškais besmegeniais, kuriuos valdė kažkieno taip sumaniai ir klasiškai perdaryta ta sena ir viesiems iki gyvo kaulo įgysusi melogija-lopšinėlė. dabar tų kaulų nebeturėjom. likom guminiais kosmonautais. vienas prie kito prigludusiais ir tarpais besilydančiais, bei stingstančiais nuo beveik nebepasiekiamo ritmo kosmonautais. didžiausias realus kyborgas tebuvo pasirodęs XI amžiuje, o dabar visa tai vėl vyko. iš naujo tik jau nebebuvo tų laikų. dabar niekas nešoko aplink norėdami sudaryti tokį ritmą. kyborgą galėjo sukurti tik ten buvęs ir pats besilydęs. aš tik dabar tą suvokiu. suvokiu, kai kojų nebėra ir viskas sunyko negrįžtamai. ištirpau. ar kažkas galėtu pagalvoti, jog tokių linksmybių pabaiga gali tokia būti? turbūt ne, bet ištirpti ten taip pat lengva kaip ir prisišlieti prie kažkieno iškišto liežuvo. ten viskas visai kitaip ir tik dėl tos įmantrios melodijos. taigi ją sukūręs puikiai žinojo ką daro ir įvaldęs šiuolaikines technikas jas neįtikėtinai puikiai įvaldė. sukūrė geizerį, kuris veržėsi visu melejono pėdų spinduliu, o ir klystu. ten buvo daug daugiau nei, kad mačiau. iš pakampių ritosi viena ir kita dalis mūsų-kyborgo. visi sulipę į beveik vientisą masę nieko nejautė ir nenujautė. tegirėjo tą kylančią ir vėl besileidžiančią žemų dažnių ir vėl aukšų melodiją. apsoliutizmas. visiškai nebuvo galima matyti ar kalbėti. viršu ėmė kūryba. ten viskas buvo užprogramuota ir planuota gerus šimtmečius. likusi gyva mumija pasidarbavo iš peties, jei tą petį tebeturėjo po šitiek genijiškumo metų. gerbiu tą atsilikėlį, kuris išgyveno padedamas tik minties, kad galės susigražinti kažką prarasta, tą kas ištirpo ir nebebus. taigi naudojosi mumis-kyborgu. ta butybe, kuri tiesiogine prasme taškėsi kur papuolė ir kaip pakuolė. imu žavėtis pakantumu ir vis dažniau mastau atlikti tą didijį darbą iki genijaus titulo, kad susigrąžinčiau prarastas kojas. kiti tegu žemę pramenga. juo laidos dar tūkstančius karų, o galvoju vyliotis keramiškai neapdorotus jaunuolius ir užkrėtinėti melodijėlė-lopšinuke. viskas nuo to ir prasideda. prasidės ir taip iki neatrastų amžių. jei kada susitiksim tebunie liksiu tamsuma. neatpažinsit ir neimsit klykti. aš tik noriu teisybės. ikliūkit į mano pinkles. galingiausias taškimasis bus mano vienintėlė pergalė prieš laiką ir bus sukurta dar naujoviškesnė fanatikų mėgstama melodijėlė, nes senosios akyse pergroja ir išnyksta... palaima