Rašyk
Eilės (71989)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 380 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pakalnis labai mylėjo Aldutę, tačiau į marčias jos negeidė. Per Algį jis tikėjosi prasimušti į stambių ūkininkų ratą, kad galėtų sekmadieniais per  susiėjimus pasipuikuot prieš kaimo didžiažemius. Jam visą laiką pavydą kėlė Gailiūno žemių didumas, rubežiai juosiantys visą kaimą. Kur nepasisuk, visur su jo valdomis susiduri. Kad ir ta pati aikštelė miškelyje ant kalniuko... Pranutės ir Algio išmislas. Visiškai niekam tikęs. Krūmais, kiečiais ir dilgėlėmis užžėlęs plotelis, dabar visų taip pamėgtas, ir tas duoda naudą. Už rengiamas gegužines jis mokestį ima, o jam Pakalniui pievą jaunimas išmindo. Bet čia tiek to. Kai Pranutė su jo Alpuku draugauja, galima ir patylėti. Ko gero gali tekti ir susigiminiauti. O čia būtų tai bent dalykas...
Kalėdom grįžta Algis. Matysim, ar neįgijo jis daugiau proto betarnaudamas. Pakalnis ir merginą jam turi parinkęs. Per piršlį kalbino – ta nesibaido, bet iki Kalėdų yra dar laiko, o toliau bus matyt.
  Kaimas šiandien švenčia – kalėdoja kunigas. Moterys nuo pat anksčiausio ryto susitvarkiusios pirkias, ypač tos, kurios gyvena abiejuose kaimo pakraščiuose. Nežinia, kuriame kaimo gale pirmiausia pasirodys kunigas. Baisu, kad neužkluptų netikėtai. Stalai užtiesti baltom staltiesėm, lovos – pačiomis gražiausiomis rinktiniais raštais austomis kapomis. Pagalviai balti, išpuošti mezginiais, vienas ant kito sudėti. Prie durų patys gražiausi rankšluosčiai, žibalinės lempos palubėje, iš tampomo popieriaus išlankstytais gaubtais papuoštosm iškilmingai šviečia. Grindys ir stalai dar iš vakaro nušveisti net blizga. Rodos nieko netrūksta, tik sniegą nuo gonkų iki vartelių dar nukasti reikia, pašluoti priemenę, o tada jau vienas rūpestis – kada pasirodys kunigas. Pasiųsti vaikai stebi, į kurį kiemą jau užėjo kunigas, iš kurio išėjo ir atbėgdami pranešinėja, ką matę.
Pakalniams šiemet teko ilgai laukti.  Jų kiemas antras nuo galo, o lankyt kunigas pradėjo kaip tik iškitos pusės. Visą dieną šeimyna stumdėsi nieko neveikdama. Anksčiau nei visad pasišėrė gyvulius, pavalgė pietus. Kiemas dar vakar paruoštas geram privažiavimui, ant prieklėčio maišas su kalėdos grūdais stovi.
  Prailgo diena be darbo, nusibodo ir pro langus žvilgčiot. Gailiūno kiemas visai netoli nuo jų, bet kai įėjo ten, tai ir įstrigo. Gal kokias dvi valandas nesirodė. Tur būt pietauja. Kiekvienais metais taip: pas Gailiūnus pietauja, pas Navikus vakarieniauja. Kas dėl vakarienės, tai gali ten sėdėti nors iki ryto – visi jau aplankyti, visiems jau atlaisvintos rankos. Kai dabar taip gaišina, tai išdurnėt galima. Dar keli kiemai ir pagaliau sugriuvo ir pas Pakalnį. Visi trys: kunigas, vargonininkas ir zakristijonas.
Pakalnienė, nors turėjo marias laiko, tik dabar prisiminė, kad reikia slėpt svogūnus. Jiems prieš pat įeinant, spėjo nukabint nuo vinies prie durų didžiulę kasą ir įgrūst papečkin. Pernai tokią pačią išeidamas pro duris neva tai juokaudamas nusigvelbė vargonininkas.
Nuo durų visi pagiedojo lotyniškai. Kunigas, pamirkęs krapylą į švęstą vandenį, kurį su indeliu padavė zakristijonas, pašlakstė pirkią, pasisveikino:
- Garbė Jėzui Kristui.
- Per amžius amen – visi išsirikiavę į eilę choru jam atsakė. Tėvas stovėjo pirmas, paskui jį Stasys, o toliau jau moterys.
Atmetęs į šalis palto skvernus, kunigas atsisėdo ant suolo prie stalo, o vargoninikas ir zakristijonas liko stovėti.
- Na ką čia su jumis daug šnekėsi? Poterių neklausiu, Juk mokat? Mokat. Šv. Mišių sekmadieniais išklausyt ateinat? Ateinat. Nepamirškit prieš šv. Kalėdas prieit išpažinties ir priimt Komuniją. O gyvenat gražiai – apsidairydamas pridūrė. – Kaip matau ir gaspadorius bagotas, net tris šeimininkes turi. Ar ne per daug – kreipėsi jis į Pakalnį.
- Gal ir per daug, bet kur jas dabar dėsi? – atsakė Pakalnis ir visi nusijuokė.
- Galėtum vieną duot mums į kleboniją, ten dabar kaip tik reikia pagalbininkės – pasakė kunigėlis smailiai pažvelgdamas į Aldutę.
- Ar kunigėlis rimtai? – iš karto nepatikėjo Pakalnis.
- Galvok ką šneki, žmogau. Kunigas - ir nerimtai. Susirgo tarnaitė ir šeimininkė liko viena. Artinasi šventės, tiek darbų ir ji nebesuspėja. Verkiant reikia pagalbininkės, prašė pakalbėt – paaiškino kunigas. – Tai kurią man duosi?
  Pranutė staiga žengė žingsnį arčiau motinos.
- Tiktai ne aš – ištarė ji išgąstingai.
- Tai gal tu, Aldute – atsisuko į mergaitę Pakalnis.
- Koks gražus vardas – žybtelėjo akimis į ją kunigėlis. –Tai kaip? Ar nesutiktum mums padėt bėdoje, mergaite? Pasveiks tarnaitė, grįš, o tave parvešim namo. Nors per šventes. Kaip tu pasakysi, motin? – atsisuko į Pakalnienę, paskui į Pakalnį.
- Tegu ji pati pasako – nenorėjo prisiimti atsakomybės moteris.
- Na štai – atrodo nudžiugo kunigėlis – tėvas ir motina sutinka. Ką dabar tu pati pasakysi?
Našlaite būdama pripratusi visur nusileisti, visų klausyti, niekam neprieštarauti, o čia dar kunigėlis...
- Gerai – sutiko ji tyliai ir visi lengviau atsikvėpė.
- Puiku – pakilo kunigėlis. – Susiruošk, rytoj atvažiuos bernas parsivežti, o mes jau eism. Garbė Jėzui Kristui – atsisveikindamas kunigėlis  žvitriai pažvelgė į Aldutę ir pirmas žengė pro duris.
(b. d.)
2008-04-27 20:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą