Tąkart.

Už devynių girių mačiau tave giedant.
Verkiau tąkart, pažadinai many vaikystę....

Kaip senais stogais mes laipiojom.
Galvojom pasaką.
Kaip gimdavom iš naujo vis.
Kaip šešiolikos būdami mes.
Mirdavom, neparagavę pirmo geismo.
Nepalietę lūpų tada prisirpusių.
Vėl verkdavom prašydami karo mes.
Išeiti tolyn, už geležinkelio bėgių.
Nebegrįžti bado, paniūrusių veidų
Gal nuo gyvenimo mes bėgom.
Gal nuo jaunystės nuodų.
O prabėgę nepajutom mes.
Svetimų veidų.
Tada atgalios sugrįžt nelemta niekam.
Mes leidome daigus. Į kietą, šaltą žemę
Kol sutikome atbėgę kelią.
Kelias, jis neilgas buvo.
Atvedė mus čia, kur saulė mums užgeso.
Daugybė mūs tokių, sugulę
Lukiame rytojaus.

SKIRTA karo metais mirusiams jaunuoliams.