Rašyk
Eilės (71589)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







[ Bandžiau bent kiek pataisyt antrą dalį ir pridėjau trečią. Kaip visada - prašau jūsų objektyvumo ir atlaidumo už neatidumo klaidas]

Henris jautė ritmingą savo širdies plakimą.. Galvą tiesiog skėlė pusiau. Visiškas beviltiškumo pojūtis užvaldė brydą jam pabandžius pajudėti, atsimerkti, kalbėti. Visada galingas brydas dabar yra visiškoje Kažko valioje. Tai  sunku suvokti ir pakęsti padarui kurio visi bijojo, kurį visi gerbė. Kai galva nustojo maltis kaip sniego pūga, kuriomis buvo pagarsėjęs Plutonas, Henris pabandė surūšiuoti tai ką žino ir išsiaiškinti, ar bent pabandyti suvokti situaciją- taip kaip buvo mokytas. Analizuoti šaltu protu. „ Selestina O‘Raili... Mūsų kažkas ten jau laukė- tik ji galėjo pasakyti kur mes pasiųsti. Aš dar gyvas- vadinasi jiems kažko iš manęs reikia“. Henris nesuprato, kodėl jo tiesiog nenužudė, kaip nereikalingos atliekos, būtent taip kaip būtų padariusi brydų komanda- juk informacijai išgauti, jiems tereikėjo jo smegenų- visą kitą padarytų mašinos.  Henris dar kartą pamėgino įtempti raumenis. Jis buvo bejėgis. Jis jautė esąs vertikalioje pozoje- jo galva įstatyta į kažkokį laikiklį, kaklas, riešai, blazdos, šlaunys ir liemuo įtvirtinti raiščiais. Prie nosies buvo prijungta kvėpavimo technika- Henris puikiai ir pats suprato, kad tai vienas iš tų dalykų, kurių jis taip pat pats nesugebėtų padaryt. Brydas pradėjo girdėti- iš pradžių kažkokius tylius, nerišlius sakinius. Paskui su lig kiekvienu žodžiu  kalba darėsi aiškesnė ir Henris jau beveik „kaip normaliai“ suprato apie ką kalbama. Jaunas ir žvalus vaikino balsas ir senas, bei žemas bosas- jie kažką murmėjo ir tarėsi. Henris išgulėjo apie pusvalandį, kol pagaliau ėmė suprasti ką jie šneka. Jis, bejėgis ir beteisis, dabar galėjo tik klausyti.

- Gyvybiniai rodikliai normalūs. Jis jau  atgavo sąmonę . Kompiuteris rodo, kad dabar atsigauna jutimai. Klausa jau beveik pilnai atsistatė. Ar suleisti dar viena injekciją sere?

- Suleisk tik tiek, kad raumenys tebebūtų paralyžuuoti, bet tegu girdi, mato ir kalba.  Tai kaip supratau jis mane dabar girdi?
- Taip, sere. Teisngai. Padarysiu tai ką liepėte. Po valandos jis bus jūsų pageidaujamos būklės.
- Puiku, Vitsmitai.

Henris išgirdo sunkius žingsnius atėjančius link jo.

- Bryde. Žinant, kaip tu buvai mokytas tu jau ko gero supratai, kad mes galėjom tave seniai sušerti Mūsų mylimojo Plutono žvėrims, bet dėl tau nežinomų priežaščių palikome tave gyvą. Matai, dabar tu dar nesuvoki kas tai, bet mes ne tokie kaip brydai, ar ponas O‘Ralis, mes gailestingi. Ilgainiui suprasi. Po valandos bryde pakalbėsim plačiau. Tavo gyvybė palaikoma ne veltui. Mes ją nusipirkome, o tu dar neužmokėjai. Vėliau suprasi ir tai. Ir tau norėsis užmokėti.

„Gailestingumas? “ Henris kažkada buvo girdėjęs šį žodį tarp sukilėlių prieš išvalymą, tačiau niekdada per daug nesigilino į šio žodžio prasmę.

- Už valandos bryde. Kaip ten tu? Ach, Henris ni -7. Vitsmitai- žiūrėk, kad mūsų ypatingasis svečias būtų paruoštas.

- Taip sere.

„Už valandos“- henris mielai palauks tą valandą. Gal tada jam pavyks išsiaškinri kas čia dedas. Kas gali taip nekęsti pono O‘Railio ir taip jo negerbti, kad drįstų grobti visą aukščiausios kvalifikacijos brydų būrį? Vien klausimas kas pajėgtų kas pagrobti ir sudoroti visą geriausių O‘Ralio brydų būrį henriui buvo nesuvokiamas.  Jis nieko nesuprato. Kur yra, kas nutiko, ir kodėl tas žmogėnas taip su juo kalbėjo. Paprastai visi su ni-7 Henriu kalbėdavo pagarbiai ir jis nesuprato, kaip kas galėtų drįsti kalbėti taip kaip tas žmogėnas. Sakyti jam, kad jis yra skolingas.

Henris girdėjo spagsint mygtukus, stumdant kėdę, bet jam nepavyko nugirsti ko nors bent šiek tiek naudingo. Jis prarado bet kokią laiko nuojautą. Ta valanda jam atrodė lyg šešios. Laikas slinko be galo lėtai, tačiau Henris neturėjo kito pasirinkimo tik laukti. Jis jautė pamažu. atsileidžainčius akių ir gerklės raumenis- nebesijautė visiškai bėjėgis ir pažeidžiamas.

Tie patys sunkūs žingsniai, tačiau Henris girdėjo, kad tas žmogėnas ateina ne vienas. Jam atrodė, kad jų bus kokie  keturi, gal  penki.

- Na, Henri ni -7, štai mes ir čia. Aš mandagiai reikalauju atsakyti į tai ko mes klausiame. Ar supratai?

Henris tylėjo. Viskas ką jis laikė neginčijamujo egzistencijos tikslu ir pagrindu ėmė byrėti tą pačią akimirką kai jis pasijuto bejėgis .

-Vitsmitai?

- Pagal biologinius rodmenis jis turėtų galėti kalbėti. Taip pat ir regėti, bet neryškiai.

- Mat kaip... nenori. Kapitone Henri ni-7, - Henris girdėjo kalbant vyrą kone prie pat jo ausies, tiksliau vos ne šaukiant- aš, šios draugiškai nusiteikusios kompanijos vadas, patarčiau jums tučtuojau pradėti bendrauti arba visa jūsų komanda, nežinanti nieko mums naudingo ir todėl nelabai mums reikalinga, taps faršu laukiniams gvūnėliams. Tai kaip?

- Klausau ką turite pasakyti. - Henrio liežuvs malėsi. Žodžiai buvo nerišlus. Henris buvo kapitonas, todėl jo pareiga buvo pasirūpinti savo komandos saugumu - Henris nemanė, kad tai buvo tušti grasinimai. Šitas žmogus, kad ir kas jis būtų, kalbėjo rimtai, o Henris negalėjo rizikuoti savo komanda. Jis pabandė atmerkti akis- tai nebuvo taip sunku kaip kalbėti, tačiau vaizdas vistiek liejosi. „ Keturi- aš buvau teisus... “- Kurių velnių jūs manęs dar nenukepėt?

-  Klausinėjame čia mes . bert visvien-  apie tokį bendravimą aš ir  kalbėjau. Patikėk, bryde, mums bus daug naudingiau bendradarbiauti. Tol kol turėsim bendrų reikalų, tol tu ir tavo komanda būsit gyvi.

- Kur jie?

- Patylėk gerbiamasis- jau minėjau kas čia užduoda klausimus. Apie tavo komandą ir mūsų būsimus susitarimus aš pašnekėsiu vėliau. O pradžiai- aš juk mandagus žmogus- noriu prisitatyti. Esu Bazusas Trinas – gal netyčia atsimeni tokį?

Tai buvo neįmanoma- Bazusas Trinas buvo nuteistas mirčiai prieš penkerius metus, po O‘Railio nurodymų. Ni-5 komanda su Henrio prototipu ni-6 sutvarkė visą šį reikalą. Bazusas negalėjo būti šis žmogėnas- tai buvo neįmanoma. Faktais neparemiama, todėl neįmanoma.

- Bazusas Trinas buvo  nuteistas garbingųjų Pltutono aukščiausiojo teismo narių nutarimu mirties bausme prieš penkerius metus. Jis nusidėjo protėvių paliktai teisėtai tvarkai ir planavo sugriauti sistemą, palaikomą generolo O‘Railio. Brydų aukščiausios kvalifikacijos komanda su Hercu ni-6 atliko neutralizavimą.

- Ak šitaip viskas buvo nušviesta. Deja, bryde, aš nemiriau, o ta jūsų vadinamoji mirties bausmė, buvo niekas kitas tik  būdas išlaikyti visuomenę su privilegijuotaisias ir jų vergais. Protėviai mums šios tvarkos nepaliko. Ją sugalvojo tokie šunsnukiai kaip O‘Railis.

- Generolas O‘Railis rūpinasi tvarka, kuri geriausiai leidžia suvaldyti žmogaus prigimtį. Kitokia alternatyva neįmanoma.

- Generolas O‘Railis seka tironijos pagrindais, kurie jau seniai  turėjo būti sunaikinti. Žinoma, jei nebūtų tokių šaunuolių, kaip sąžinigieji, it šunys atsidavę brydai, taip ir būtų nutikę. Gerbiamieji, štai- pats kokybiškiuasias brydų mąstymo pavyzdis. Aukščiausio
lygio.

- Pone Trinai, gal eikime prie reikalo. Jis vitiek nesupras mūsų įdėjų- jis brydas. Jie užprogramuoti žudyti, daryti kas liepta, o ne jausti. Apie tai ir kalbėkime.

- Dauguma taip, tačiau atsiranda išimčių. Sistemos klaidų. Dar kitaip- paprasčiausio broko. Vienus brokuotus brydus pastebi ir sunaikina, o kiti lieka nepastebėti ir puikiausiai tarnauja iki kol atsiskleidžia jų brokas. Tampa eiliniais, vadais... kapitonais. Ni-7 ar žinai kodėl tu dar  gali kalbėti ir mąstyti? Kodėl mes paprasčiausiai neišsiurbėm tavo smegenų ir nesužinojom to ko mums reikia? – Henris sustingo. Jis niekada nebuvo girdėjęs apie jokį broką- Teisingai, ni-7- tavo genetinis kodas nėra visškai švarus ir dirbtinis, kaip kad kitų brydų. Genas reguliuojantis paklusnumą tavo atveju yra brokuotas. Todėl mes tikimės tavo pagalbos – tu mums naudingesnis gyvas, nei miręs. O ir tau pačiam bendradarbiavimas su mumis atneš daugiau naudos. Ilgainiui tu suprasi savo dabartinipo mąstymo primityvumą. Aš gyvas, taip. O kaip aš išsigelbėjau galbūt sužinosi kada nors vėliau. Na, o dabar, kai tu informuotas apie savo broką, mes  pasišalinsime ir leisme tau pamąstyti, bryde.
- Pone Trinai. Atsiprašau, kad vėluoju. O, jūs jau pradėjote.

Henrio širdis nusirito į kulnus - tai buvo Selesta.

- Sere, fiksuoju adrenalino pakitimus kraujyje -kiekis nepaprastai pakilo.

- Savaime suprantama, Vitskotai. Ni- 7 juk pažįsta panelę O‘Raili. Selesta, deja tu jau viską praleidai. Bet nėra to blogo kas neišeitų į gerą – dabar mes bent jau žinome, kad neklydome dėl broko. Jis tikrai jaučia, tiksliau jaudinasi, ponai ir ponios.  Šiandien tiek, bryde. Vitskotai?

- Taip, sere?

- Suleisk dar viena injekciją. Aš noriu, kad jis būtų it bejėgis katinėlis. Bet tik tiek – ne daugiau. Tegu geba mąstyti- jam tiek užteks. Rytoj ryte aš noriu jo kalbančio ir matančio.

- Supratau.

Visi išėjo, tik boso savininkas, Bazusas Trinas dar kartą pažiūrėjo į brydą pagiežingai ir pikdžiugiškai nusišypsojo. Vitskotas ruošė naują dozę . Blogiausia, kad Henris dabar buvo visiškai priklausomas nuo jų. Jaunas vaikinukas, Vitskotas, lėtai priėjo prie Henrio,  su panieka pažvelgė į jį,  smeidamas švirkštą į jo ranką, ir nusivypdamas  sušnibžėjo:

- Iki rytojaus, sumautas bryde.

----------------------------

Henris lėtai įkvėpė. Kaklo ir akių raumenis maudė ir degino. Visą veidą skaudėjo. Brydas pabandė lėtai atsimerkti, bet vos tik šviesa palietė jo akis, skausmas pervėrė galvą.

- Kas. Man . Yra?

Kalbėti buvo sunku- gerklę gniaužė skausmas, ji buvo išždžiūvusi, ir Henris vos pajėgė kalbėti. Jautėsi visiškai išsunktas.

Henris žinojo, kad Vitskotas jį girdi. Jis žinojo, kad kažkas čia sėdi ir prižiūri techniką, prijungtą prie jo. Henris vėl prasimerkė. Jam skaudėjo, bet jis kentė- neveltui buvo aukščiausios kvalifikacijos brydas.

Jis matė tik spalvotus plėmus- nieko ryškaus. Kažkas prie jo priėjo ir susmeigė adatą į kalklą.  Jis jautė kaip skausmas ima lėgti, vaizdas ryškėja ir gerklė atsileidžia. Henris atsimerkė. Bet Vitskoto nebuvo . Vietoj jo stovėjo rudaplaukė mergina ir įdėmiai žiūrėjo į jį. Jos veidas buvo šaltas, bruožai-  brydas tokių dar niekada nebuvo matęs.  Ji pakėlė Henrio viršutinį voką ir pašvietė į akį. Šviesa baisiai akino ir Henris nejučia susiraukė, kai atsitokėjo, mergina jau vėl sėdėjop prie daugubės ekranų ir maigė klaviatūrą kažką užrašinėdama. Ji elgėsi taip lyg Henris butų tik daiktas, negyva lėlė,  nuo kurios tereiktų nuvalyti dulkes. Ir akmirka pamatė save, jos vietoj... jis taip pat elgėsi su plebėjais-  kap su daiktais. „Susiimk. Tu ne koks nusižeminęs plebėjas. Tu brydas- aukštesnė ir tobulenė būtybė“. Taip jiem buvo įteigta . Ir tuo Henris ni-7  manė tikėsiąs amžinai.

Jis apsižvalgė aplink – pilkos sienos, akmeninės grindys. Ši vieta buvo tikrai šiurpi. Lubose buvo įtaisyta daug šviesų. Todėl kambarys buvo aiškiai apšviestas.  Ta pati  mergina dabar sėdėjo nusisukusi nugara  nuo Henrio ir spoksojo į kokius septynis  monitorius – vienuose beprotišku greičiu bėgio skaičiai, raidės ir t. t., kiti rodė kažkokius duomenis. Šiek tiek toliau buvo laboratorija.
- Kur dingo čia vakar buvęs vaikinas?

Mergina atsisuko, pasižiūrėjo į Henrį ir vėl nusisukusi piktai sumurmėjo: 

- Keičiasi pamainos.

- Kada ateis Bazusas Trinas?

- Aš čia ne tam kad atsakinėčiau į tavo klausimus.

- O tai kam?

Ji atsisuko ir pasižiūrėjo į hernį.

- Tam, kad tu nenudvėstum ankščiau laiko, bryde.

Jos balsas buvo žemas ir nors ji ir kalbėjo piktai, Henriui jis kažkaip patiko.  Kažkodėl Henris susišypsojo. Nežymiai, vos vos. Jam pasidarė baisiai smagu. O gal jis išprotėjo? Visko gali būti. Juk po galais- jis yra velnias žino kokioj vietoj, visiškai bejėgis, ignoruojamas, ir niekas net neisvargina jam atsakyti į klasimus ar bent kažką paaiškinti. Jis nieko negali padaryti! Ir jis nieko nedarys. Tegu jie pamato, kad Henris nesustos pasistikėt pono O’Railio  įdėjom vien todėl, kad kažkoks seniai turėjęs mirti  vyriškis jam pasakė jog tai blogai. 
 
Atsidarė durys ir pro jas įėjo Selesta.

- Mei, išeik.

-    Negaliu.

- Mei! Aš noriu viena pasikalbėt su juo

- Gali kalbėti, bet jei išeisiu - tai galėsi daryt dar kokią minutę.

Selestai aiškiai nepatiko toks komentaras. Ji, kietai suspaudusi lūpas iš neslepiamo susierzinimo, priėjo prie Henrio.

- Mane atsiuntė ponas Trinas. Aš tau papasakosiu apie mūsų planetą.

- Aš jau žinau apie mūsų planetą.

- Tu žinai tai, ką tau į galvą norėjo įkišti...

- ... tavo tėvas?

Henris pajuto kaip galingai jam per žandą smogė iš pažiūros gležnutė Selestos ranka.  Žandas nukaito- smūgis buvo  net labai stiprokas.

- Jis man ne tėvas. Ir niekada daugiau nedrįsk šitaip man sakyti. Kitaip pasigalėsi.
- Hm, Selesta, atleisk, kad kišuosi, bet būčiau labai dėkinga jei jo netrankytum. Adaptacija vyksta ne taip kaip mes norėtumėm ir aš visai nenoriu jam suvaryt dar vieną  švirkšto metadono.

Selesta ignoravo pastarajį pareiškimą.

- Grįškime prie temos. Tu nežinai nė pusės to ką turėtum žinoti. O dar jei atimtumėm visokias nesąmones kurių prikišta tavo galva, tai gautumėm, kad tu nežiunai beveik nė vieno teisingo fakto apie Plutoną ir čia gyvenančius ar gyvenusius žmones.

- Taigi. Mes esame žmonės. Tu – taip pat. Prieš keturis šimtus metų ši planeta buvo negyvenamas metano ledo gabalas, kol į ją  neatsikraustė žmonės. Gali kilti klausimas- kuriems galams kažkam čia skristi? Supranti, prieš tai žmonės gyveno planetoje pavadinimu  Žemė. Mūsų ptotėvių išsikraustymo metu Žemė buvo vandenų palneta- gyventojų vis daugėjo, o žemės buvo mažai, dėl nuolat kylančio vandens. Ten nebuvo šalta- priešingai klimatas nuolat šiltėjo, ten nebuvo pūgų ir tamsos. Kadangi Marsas jau buvo apgyvendintas, žmonės nusprendė keltis į Plutoną- tolimiausią Saulės sistemos planetą. Ten buvo metano- o po juo slūgsojo didžiuliai  vandens klodai. Žmonėms tai buvo palanku. Nuo šalčio jie apsisaugojo modifikuodami savo genus- tiksliau savo palikuonių, nes tik jie butų pasiekę Plutoną. Kelonė truko 30 metų- tuolaikinės technologijos nebuvo tokios tobulos kaip šiandien, bet leido pakankamai greitai keliauti iki tolimiausių galaktikos užkaborių. Tais laikais- prieš keturis šimtus metų, Saulė pradėjo plėstis, o palnetos esančios arčiausiai jos ... Na, saulė jas traukė. Mes nežinome koks likimas ištiko Žemę, tačiau atsiradus, ar padidėjus, Saulės traukai arčiau jos „pasislinko“ ir Plutonas- klimatas čia pasiketė- metanas pradėjo garuoti taip sudarydamas metano upes ir ežerus. Protėviai sudegino tą metaną ir  Plutone atsirado vandens. Neklausk manęs kaip jie tai padarė, bet nuo to momento Plutonas nerįžtamai pasikeitė- įsisiautėjo pūgos- nesudegusio metano ir vandens mišinys. Atmosferoje praktiškai nebuvo deguonies, todėl protėviai pritaikė savo kūnus jį sintetinti iš anglies dioksido. Jie čia įsikūrė ir apsigyveno. Ir jie visi buvo lygūs.

- Tai mes visi esam...

- Kilę iš Žemės, bet nepritaikyti ten gyventi. Mes kvėpuojam anglies dioksidu, o jie deguonimi. Mes galim iškęsti šalčiausias temperatūras, o jie čia sušaltų ir mirtų, lygiai taip kaip mes Žemėje iškeptume.

- Aš tavim netikiu. Aš netikiu, kad jie buvo lygus. Tai paneigia visus tobuliausios egzistencijos principus.

- Netikėk jei nenori. Vėliau tu suprasi. Protėviai čia atvyko ir įkūrė civilizaciją. Visi ten buvo lygūs. Jie galėjo kalbėti tai ką nori ir nebijoti, kad dėl savo minčių ir jausmų bus užmušti. Moterys ten buvo žmonės, o ne prekės verslo sandėriams sudaryti.  Ten nebuvo vergų ir juos žudančių brydų... Jie ten gyveno, o ne vergavo!

Selestos veidas tariant paskutinius žodžius persikreipė. Akys keistai sustingo, o balsas tapo kupinas sielvarto. Kažkas  joje taip paveikė Henrį, kad jo širdis pradėjo beprotiškai greit plakti. Ne! Jis netikės. Jis nepasiduos melui. Jis liks ištikimas savo ponui.    Širdis daužėsi vis smarkiau, galva pradėjo svaigti, o vaizdas akyse lietis.  Staiga jis pajuto, taip kaip ir ryte, į kaklą susmeigtą adatą. Viskas nurimo. Henris lėtai ir giliai kvėpavo. Taip kaip po treniruočių su mokytoju kai jam tebuvo trylika. Giliai ir ritmingai.

- Selesta, dabar aš paprašysiu tavęs išeiti. Jam reikia nurimti.

- Gerai, am, aš išeisiu. Ar jam viskas gerai?

- Gerai, gerai. Tiesiog jis negali vienu ypu apdoroti tiek informacijos . Eik.

Henriui prie akis lėkė jo treniruotės. “Kumštis- taip, koja- taip” – mokytojo balsas skamėjo galvoje. “ Kvėpuok giliai ir ritmingai” sakydavo jis.  Kėkvienas smūgis į šonkaulius, lūžiai ir visas muštras žingsnis po žingsnio vertė jį į mašiną. Be jausmų ir be atsiminimų.  .

Visas mintis nubaidė Mei  vėl šviesdama tuo daiktu į akis.

- Patrauk tą nesąmonę! -  Henris jautė, kad jis šaukia. Jis niršo su lig kiekviena minute, ir dėl ko – dėl kvailos Selestos paskaitos apie Plutoną? Dėl Suknistų Atsiminimų, kurių neturėtų būti?!
- Vitskotai. Alio Vitskotai. Jam prasidėjo priepuolis.
- Vitskotai! Kelkis, bjaurybe, ir vilk čia savo subinę!

Henris jautė jį užvaldančią jėgą. Vis raumenys įsitempė. Nutrūko dešinės rankos riešo raištis. Jis pyko. Jam trūko oro. Kėkvienas įkvėpimas jį vertė tik dar labiau pykti. Jis norėjo sustoti, bet negalėjo to kontroliuoti. Krūtinė nevalingai kilnojosi. Jis visas purtėsi. henriui atrod ė, kad jis tuoj užvers kojas..

- Mei. Kada prasidėjo traukuliai? Ar suleidai metadono?
- Suleidau. Jau kokias dvi minutes. Metas juos ir sukėlė, bet be  jo  jis jau būtų pakratęs kojas.
- Paruošk „ kokteilį „, Mei. Aš sėdu prie komiuterio, pabandysiu sureguliuot funkcijas.

„Giliai ir ritmingai“. Henris gaudė kiekvieną oro lašelį. Jis duso.

- Suleisk. Aš nustačiau funkcijas.

Henris pajuto deginatį skausmą kylantį kaire, vis dar pririšta ranka, aukštyn.  Tuo pat metu, Vitskotas padidino deguonies kiekį ir Henriui pasidarė lengviau kvėpuoti. Jis jautėsi lyg degtų. Ranka, liemuo, kita ranka- po truputį „ koktelis“ apėmė visą kūną. Traukuliai liovėsi. Bet dabar Henris vėl pasinėrė į akliną tamsą ir po kuro laiko atsijungė, tejausdamas degimą.
2008-04-26 22:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-28 10:49
Twilight
Dar visko neperskaičiau, tai turinio nekomentuosiu, bet jau nuo pat pradžių kliūva įvairių klaidų gausa, tarp jų ir daugybė stiliaus klaidų. Reikėtų tau pasikonsultuoti kas ir kaip negerai ir kaip derėtų taisyti. Ką identifikavau, tai per daug kartoji tai, kas pasakyta, kartais netgi kone ta pati frazė kartojama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 16:29
Žalioji Žaloji
Dievaž, kokėl visas klaidas pamatau po laiko... pvz. ne kėkvienas, o kiekvienas turi būti... Nu siaubiakas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą