Žiema

Naktis šalta, jo maldas pavertė į bereikšmes raudas. Audra iš šiaurės atėjo ir į mūsų pietus, atvyko baltojo žirgo, juodam balne, raitelis begalvis, sukaustė mūsų akis, įsmeigė į bedugnę. Po mažu, mūsų kojos, į žemę miško klampią, klampią kaip melai iš dangaus, po mažu ir mūsų kojos smenga ten, į juodojo miško tankyme... Miškas po truputį virsta į mano ašaras, jau niekad nebepaliksim šio košmaro, beviltiško miego. Atsigulk, pailsėk, prie židinio dar vėsaus, garo žymė pro lūpas tavas, byloja apie skausmus žiemos, atsigulk, pailsėk, tik neužmik. Verkia vaikai, kambary be atleidimo, danguj ar pragare, meilėj ar skausme jie dabar, kankina juos nežinia, kada paliks juos pusnų galybė. Primins mums tavo raudas ledines, tik tirpstančio sniego atodūsis paskutinis, apie žiemos skausmus, židinys primins vakarą vėsų...