Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vanduo stiklinės dugne šviesėjo: aušra beldėsi į langus, kad ir kaip to nenorėjo pagrindinis mūsų herojus bei įmonės „Žalčio alus“ gen. direktorius. Balandžio trečia diena, galima sakyti, „nachališkai“ lindo į apšašusias jo akis, o gal net ir per. Mėgino slėptis už spintos, tačiau tai nelengva: net ant grindų rastas nebaigtas vartoti vakarykščio alaus butelis ryto nachališkumo įveikti nepadėjo, be to, už spintos jau švietė saulė. Tuo metu iš jos išvirto kažkoks nemalonios fizionomijos vyras, atsistojo, apsidairė, nuklibinkščiavo prie lango, nukabino nuo rankenos iš vienos pusės parudavusias trumpikes ir, grįžęs atgal už spintos, vožė įmonės „Žalčio alus“ gen. direktoriui tiesiai į snukį. Nepaaiškinęs savo motyvų, nuslinko į virtuvę, paskui į vonią, o dar vėliau į balkoną. Vaikščiojo taip tarsi būtų suspardytas. Ant žemės gulintis mūsų pagrindinis herojus valėsi kraują ir bandė suprasti, kas po velnių vakar rausėsi jo spintoje ir kodėl dabar taip skauda apatinę kūno dalį. Vonioje anas bjauraus veido žmogus užtruko gan ilgai – išėjo tik apie pusę devynių ar bent jau taip bylojo LTSR laikų laikrodis, tabaluojantis baigiančių atsilupti tapetų fone. Tai buvo senas didelis laikrodis su gegute, kuri senokai niekam nekniso proto, nes buvo nukirsta vienose iš eilinių „Žalčio alus“ gen. direktoriaus organizuotų išgertuvių. Portfelyje po staliuku, apkrautu plastikiniais maišeliais, mandarinų lupenomis bei nuorūkomis, įsijungė „dešimt metų vis dar šauniausias žadintuvas“ – ta iki gyvo kaulo užpisanti „Nokia“ melodija.

- Gal turi kavos? – ataidėjo iš toli
- Kas čia? – pradėjo lubose ieškoti atsakymų gen. įmonės „Žalčio alus“ direktorius.
- Čia?.. Aš čia nieko nematau. Kur kava?

Pagrindinio herojaus galvoje tai įsižiebdavo, tai vėl užgesdavo lemputės. Iš pradžių nieko nesuprato, nes garso kokybė, atvirai kalbant, buvo prastoka ir skambėjo it radijo pranešimas iš Marso, kurio autorius - Arūnas Vaikutis. 

- Nori mane apvogt? – susidomėjo juodu taškeliu lubų pakraštyje.
- Noriu kavos. Kur kava?
- Virš kriauklės... - pliaukštelėjo delnu sau per makaulę, kuri tiesiog degė.
- Ten nėra.
- Tai iš kur man po velnių žinot?.. – isteriškai subliovė. – Tau į Džiną panašus aš ar ką? Duok pailsėt – pinigai seife, bet rakto tau neduosiu, taigi turėsi mane užmušti, gaidy. Neduosiu, - sukryžiavo plačiai žinomą gestą.
- Eik šikt. Pasakyk, kur kavą slepi, tu idiote senas.
- Pranai, čia tu?
- Ne čia aš.
- O jisai kur?
- Jis gi numirė užvakar. Pameni? Užvakar? Taigi kartu dar palaidojom. Aš verkiau, o tu ne, tai jo žmona tau antausį po laidotuvių skėlė, paskui tu ją „žertva“ išvadinai. Nejaugi nepameni? – pauzė. - Nu ir velniop tave, dabar išgert reik - nuo tavo supisto karksėjimo ko nors... – balsas vis dar sukosi virtuvėje.

Mūsų pagrindinis herojus susiraukė ir kilstelėjo sušalusią subinę nuo žemės, iš jos išsitraukė šūdiną kojinę. Ilgai žiūrėjo į ją mėgindamas mintyse atkartoti specifinį veiksmą, dėl kurio ji ten atsidūrė. Paskui atsikrenkštė kaip koks Biliūnas ir išspjovė gelsvai žalsvą masę į šalimais besivoliojusią vienkartinę stiklinaitę. Ranka nubraukė liekanas nuo lūpų.

- Nėra. Nėra čia jos... Paprasčiausiai nėra... – virtuvėje pasigirdo tylus isteriškas lyg negavusio saldainio bamblio vaitojimas.

Suglumęs virtuvės balsas atsitūpė ir atšlijo į greta stovėjusio stalo koją. Po gero pusvalandžio kitame buto gale įmonės „Žalčio alus“ gen. direktorius linktelėjo į priekį, tačiau nesugebėjo atsikelti, juo labiau išlaikyti švininės galvos pusiausvyros, todėl pamėlusia kakryne tvojosi į grindis. Prieš tamsą užtinusiose akyse dar spėjo šmėstelėti iš virtuvės grįžtančio pašnekovo gauruoti lytiniai organai. Pagaliau susitvardęs, šis grįžo prie savo „aukos“, pažvelgė žemyn – pakėlė nuo grindų direktoriaus beveik suvartotą alaus butelį. Keista, bet ant jo buvo užrašyta „Kalnapilis“, o ne „Žalčio 9. 5“. Matyt, gerti savą produkciją neinteligentiška. Ypač, kai ji tokia efektyvi – kala į smegenis jau po pirmo bambalio, po antro kviečiamas taksi, na, o po trečio - transporto priemonė žaliomis juostelėmis. Ką jau kalbėti apie skonį, kuris priminė ką tik iš kiemo grįžusį ir gerokai sąšlavyne išsivoliojusį Bobiką...

Ekshibicionistas nurijo šiltą išsivadėjusio skysčio gurkšnį.
- Gal tu čia nusišlapinai?
- Gal.
- O kur telefonas?
- Koks telefonas?.. Kur telefonas?.. Kur kava?! Kur raktas nuo seifo?!.. Dar ir telefoną ruošies iš manęs nupisti?.. Žinai ką... Dėjau ant tavęs skersą, – sušnypštė susiplojęs į grindis gen. direktoriaus snukis.

Staiga svečias suvokė, jog priešais esančio daugiabučio septintame aukšte atsibudę ir prie lango saulės pasveikinti atskubėję vaikai gali gauti traumą, todėl pagaliau užsimovė trumpikes (atvirkščiai - dar vienai savaitei turėtų pakakti, be to, gavosi neblogi stringai). Šiek tiek susinervino, atsitūpė šalia, išanalizavo nejudantį pagrindinio herojaus pakaušį. Kiek pasvarstė, padvejojo nuklysdamas į asmeninės melancholijos kupiną, savižudybės viltimi paremtą ir vien dėl jos vis dar egzistuojančią savo iškrypusią pasąmonę. Devynios penkiolika atsikvošėjo, čiupo „auką“ už nenuslinkusių plaukų ruoželio - pakėlė „švinininę galvą“ nuo žemės.

- Kaip tu atrodai... Nenorėjau taip smarkiai.
- Pasitaiko, - atmerkė vieną akį išspjaudamas kraujo krešulį gen. įmonės „Žalčio alus“ direktorius.
- Klausyk, man labai reikia kavos. Gal žinai, kur ji yra? – ekshibicionisto maldaujantis bei kupinas gerumo balsas ieškojo kelio į „Žalčio alus“ gen. direktoriaus širdį.
- Ai, tai jinai ko gero pasibaigė, bet tu ne... Nes... Pas kaimynę yra. Lenočką pažįsti?.. Nu ta... Kur virš Českos gyveno anksčiau, - mostelėjo dešine ranka į langą.
- Českos?
- Jo... Petkos.

Ekshibicionistas vėl susimąstė.
- Tai tu gal eik, paprašyk jos, gerai?... Ji tau... duos... Tikrai, – užtinęs, kiaulienos žlėgtainį primenantis, mūsų pagrindinio herojaus veidelis mėgino išspausti draugišką šypseną, tačiau dantenos vis dar kraujavo. 
- Reikėtų eiti, –  su nerimu pažvelgė jam į dantis.
- O aš čia dar pagulėsiu... – tęsė nuo žemės sumauta fizionomija.
- Tau nešalta?
- Ne. Bendrai jo.
- Tai aš jau einu tada... – pasikrapštė pakaušį ir paleido galvą (bum!).

Svečias paskubomis apsidairė, tačiau, ko ieškojo, nerado, tad spustelėjo koridoriaus šviesos jungiklį. Ilgai krapštėsi prie durų, kol pagaliau suprato, kaip reikia atrakinti ir dingo už jų. Tik sušiktos trumpikės ir alaus butelis. 

Vakar šiame susmirdusiame bute susirinko penki, o gal šeši nupušę vyrai, suvartojo pakankamai daug prabangaus alkoholio, klausėsi Andriaus Rimiškio arba Naujūjų Lietuvių (priklausomai nuo nuotaikos – melancholiškos arba geros, kuri tą vakarą labai keitėsi),  keiksnojo nevykusias santuokas, rėkavo politinius lozungus ir kad Sniečkus buvo geras komunistas.

Apie dešimtą valandą įsijungė įmonės „Žalčio alus“ gen. direktoriaus automobilio signalizacija. Prabėgo pusdienis. Ekshibicionisto vis dar nė ženklo. Sušalęs ir susirūpinęs įmonės „Žalčio alus“ gen. direktorius padarė gražų vyrišką atsispaudimą - tuo būdu apsivertė ant nugaros. Jo garderobas – tik balti marškiniai be rankovių ir persisukę trikampiai apatiniai, kurie, atvirai sakant, nepridengė beveik nieko. Galvoje kažkas sproginėjo - akyse vis stipriau žiebėsi nerimas. Atsistojo, ėmė vaikštinėti po suverstą butą. Iš vieno kambario į kitą, iš kito - į virtuvę. Nuo šalčio, regis, sukietėjo oda. Galop pavargo, ištroško. Nuslinko į svetainę ir pastatė į vietą apverstą aukštyn kojom fotelį, ant kurio puikavosi keistos spalvos bei kvapo dėmė. Pasiėmė nuo staliuko plastikinę stiklinę, iškratė jos turinį čia pat ant grindų, nuėjo prie kažkieno (greičiausiai jo paties) apvemto baro ir, radęs ten mažą „Bailey“ likerio buteliuką, susipylė visą jo turinį. Išsitiesė tame „išgelbėtame“ fotelyje, gurkštelėjo, atlošė galvą atgal. Užsimerkė. Sapnavo jaunystės laikus, kaip važiuoja blizgančia „Java“, paskui Bobiką, buvusį jo šunį, o tada pabudo.

Penkios. Durų skambutis. Mūsų pagrindinis herojus pakilo kupinas įsiučio ir pasirengęs užsimoti kumščiu, jei to labai prireiktų. Atlapojo duris. Už jų trypčiojo tas pats dingęs garbanius, tik dabar liemenį apsivyniojęs rožiniu rankšluosčiu ir atgavęs veido spalvą. Atrodė nebe toks bjaurus, netgi, sakyčiau, mielas. Gen. direktorius nuleido kumštį (neprireikė - tiesiog negalėjo to padaryti žvelgdamas į kupinas gerumo akis):
- Užeisi?
- Jo.
- Kaip Lenočka gyvena?
- Kas?
- Nu gi Lenka.
- Aaa... Nu... Sakė, kad liūdna jai, kai dukra į Kijevą išvažiavo...
- O kam tas? – jo žvilgsnis užkliuvo už rožinio rankšluosčio.
- ... – anas stovėjo lyg neišgirdęs klausimo. 
- Kavos davė?
- Ai, tiesa. Kavos!.. Einu paprašysiu...

Įmonės „Žalčio alus“ gen. Direktorius griebė „sūnų palaidūną“ už ausies, nutempė į kambarį keliu įsūdęs porą smūgių į pilvą. Svečias parpuolė ant suvelto, šimtmetį nesiurbto, ornamentuoto kilimo nelabai suprasdamas, už ką. Pats įmonės direktorius atsisėdo fotelyje su dėme priešais. Emocingai susigriebė už galvos perbraukdamas plaukus pirštais. Įsivyravo nejauki tyla. Smurtautojas užsimerkė. Vienu mauku išlenkė, kas buvo šalimais pastatyta ant žemės. Po šešių dvidešimt atlyžo, sarkastiškai sukikenęs taip, kad girdėtų auka, tyliai švokščianti ir vis dar besiraitanti ant žemės, sumurmėjo:

- Žinai, Pranai, tu esi kurva nedakrušta.
2008-04-25 20:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-15 02:04
Pirk Volgą
Juodas, pošlas, šlykštokas humoras - nu grynai mano skonio :DDD Gerai kad sugalvojau paskaityti tavo senus kūrinius, tai nors pasijuokti galima. Gerai rašei jau senai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-29 21:17
Svoloč
Skaičiau. Žiauru.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 19:45
begemotas
skonio reikalas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-25 21:53
kondensofkė
10!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą