***

Mieguistos akys lėtai kelia vokus, plėšia sapnų klijais sulipintus veizolus. Girdžiu kaip kiniečiai herojams stato kambarius. Reikės keltis, blaivytis ir padėti kiniečiams kambarius įrenginėti. Ak, jau tie herojai, įnoringi labai. Iš pradžių raudonai, oi ne, gal vis gi baltai. Ir taip amžinai. Kiek čia bedirbu taip dažnai būna, o dirbu šioje kontoroje ilgai. Sukti tie herojai, vedžioja už nosies, o gal jie nesukti, o kvaili. Kiniečiai nesiskunžia jūjų kaprizais ir įnoriais, bet aš netveriu savo kailyje, kaip man įgriso. Kiniečiai kaip mašinos: dirba, nekalba, nevalgo, nemiega, tik retsykiais uždainuoja. Kartais pradedu manyti, kad jie ir yra mašinos. Mechaninės butybės - taip tikinu save, net šiurpas nukrato. Ir vėl: „išplanavimas ne toks, pridėk plyta, dar viena, na va jau kitaip“ - dažnai tie herojai man taip sako, o kiniečiams nė žodžio. Pradedu įtarinėti, kad mane čia įdarbino tik tam, kad pasityčiotų ir visi šie herojų kambariai tėra didelė cirko arena, kurios afišoje užrašyta „AMŽINAI PAJĖGUS. AR TIESA? „. Mat per savo ilgą liežuvį pasakiau, kad galiu dirbti be paliavos, juk stiprus kaip jautis esu. Še tau, siplti pradėjau, pailso širdis ir raumenis mėšlungis dažnai sutraukinėti pradėjo. O va kiniečiai kupini jėgų, nors nežinai kokia jų savijauta, nekalba jie.