Laiškas, kurio niekas nenorėjo gauti

Tai nebuvo laiškas. Tai buvo žinutė, kurią jie siuntė ir siuntė iš rankų į rankas, nes niekas nenorėjo jos gauti.
Visi gavę vėl grąžindavo ją atgal į paštą ir stengdavosi užmiršti, ką skaitę.
Kiekvienas žmogus po to nusipirkdavo tuščią sąsiuvinį ir imdavo rašyti dienoraštį. Kodėl? Nes tos baisios mintys nebetilpdavo jų galvose ir joms neužteko vietos kitų žmonių ausyse. Joms reikėjo kažko daugiau, kažkokios ramios vietos, kur tilptų jos visos vienu metu – nepadrikos, neišbarstytos...
Žmonėm nebuvo kito būdo, kaip tas mintis sudėlioti į joms skirtas vietas. Todėl tas laiškas vis keliavo, niekad nesustodavo...
Buvo, buvo tokių, kurie nenorėjo visko užrašinėti, bet nesusilaikydavo. Galų gale (kaip ir aš), rašydavo kompu. Bet svarbiausia tai, kad rašydavo.
Ir, gerai pagalvojus, kas nerašydavo pačią pirmą sekundę, kada to užsimanydavo – kentėdavo. Tos keistos mintys žmogų imdavo po truputį valgyti, atsipjaudavo po mažą kąsnelį širdies ir ilgai kramtydavo. Vien tam, kad pajustum skausmą...
Žinau, kad kai aš gavau tą laišką... Iš dalies jo laukiau. Pirmiausia gavo mano draugė. Ir vieną dieną (labai mane nustebindama) išsiuntė jį atgal. Taip ir nepapasakojusi man jo turinio.
Paskui jį gavo mano kaimynė, mama, tėtis... Ir kiekvieną dieną aš eidavau tikrinti savo pašto dėžutės, GAL jau atėjo, gal jau sužinosiu, kas, po galais, ten?
O kai gavau... Kai gavau, norėjau išnykti. Arba perrašyti viską nuo pradžių į tuščią sąsiuvinį ir išsaugoti, nes tai buvo tikrai auksinės mintys...
Rašyti aš pradėjau. Netingėjau to daryti ranka... Ir kiek kartų atsivertus sąsiuvinį, bandžiau nurašinėti....
Atsivertus sąsiuvinį, vis baiginėjau tą pirmąjį sakinį: “Gerai pagalvojus, dar ne vasara ir dar ne ruduo, nes dabar nekrinta lapai ir žmonės, kurie taip panašūs į juos... ”
Ir niekad jo nebaigiau. Tas pirmas ir ilgas sakinys... Jis tęsėsi tolyn, ir aš tiesiog nebesugaudžiau, kur kablelis, kur brūkšnys – tas nesigaudymas vertė mane ne rašyti, o vis daugiau mąstyti.
Skaitant mane trikdė tik tai, jog lapas buvo panašus ne į lapą, o į šiukšlę, į gerokai aptrintą kokio nors atsilikėlio sąsiuvinį...
Bet aš nepykau ant autoriaus... Aš įsivaizduoju, kiek vargo jis turi, bandydamas tą laišką kam nors įsiūlyti. Ir niekas to laiško nenorėjo, tai buvo laiškas, kurio niekas nenorėjo gauti.
Galbūt buvau kvailiukė, kad praėjus savaitei po jo gavimo, nunešiau jį atgal į paštą ir atsiprašius daviau du litus, kad išsiųstų jį atgal.
O paštininkė... Ji tik šyptelėjo ir įgrūdo tuos pinigus man atgal į ranką. Pasiūlė nusipirkti sąsiuvinį su spynele (Jis kainavo būtent du litus), ir aš, aišku, sutikau. O ji...
Ji tik supratingai šyptelėjo ir padovanojo man plunksnakotį. Kuo tikriausią plunksnakotį (juk tądien buvo mano gimtadienis, vienuoliktas, jei neklystu)...
Grįžus namo, ilgai apžiūrinėjau apsitrynusią rašymo priemonę. Mačiau ant jos išraižytus inicialus. Jų buvo ne vienas, tad sumaniau palikti ir savo. Drebančiais pirštais užrašiau tą senąjį, gerąjį nick’ą – egli0ncy.
Ir gerai pagalvojau, jog šia plunksna aš to laiško neaprašysiu. Tam yra kompas.
Atsisėdau ir pabandžiau rašyti. Kaip bebūtų keista – nieko neišėjo. Praėjo mėnuo, vienas, kitas – kaip nieko neparašiau, taip nieko. Ir kažkaip tą sekundę, kai draugė nušveitė man panosėj dienoraštį (mes dažnai jais apsikeičiam, paskaitinėjam svetimas mintis), aš sugalvojau ką rašyti.
Ir tas jausmas, kada supranti viso pasaulio esybės pradžią, kada supranti kas buvo visa ko pradžia... Tada pagalvoji, jog geriau buvo nežinant. Nes tada turėjai Tikslą tai sužinoti.
Ir staiga pach – per kažkokį “kvailį” to Tikslo nebetenki...
Kada atsakoma į visus tavo klausimus... Tu vėl nori kažko paklausti, bet nežinai ko klausti, nes atsakymus radai į visus kilusius klausimus.
Kada Tau pasakoma, kas, kur, kodėl ir kaip... Tada norisi paklausti, kada, bet suvokimas, kad tai buvo per daug seniai... Jis priverčia sustoti ir pasitenkinti Tuo, ką tau jau pasakė.
Turbūt vienintelis atsakymas mane tąsyk patenkino – viskas yra kaip yra. Ir mums užtenka žinoti, jog visa ko, ką matai prieš akis, pradžia yra Dievas. Dievas, kuris taip pat nežino atsakymo, iš kur jis pats, todėl man, žmogui, užtenka atsakymo, kad nežinau ne aš viena.
Jis sukūrė mus. Bet jis nežino, kas sukūrė jį. Ir jis, sukurdamas mus, bandė rasti atsakymą, kas sukūrė jį.
Ir galbūt tai tik dar viena kvaila mano hipotezė, bet šis paaiškinimas mane ramina ir verčia kiekvieną dieną linksmesne, nors aš gerai ir nesuprantu, kodėl...