gyvenu savyje
nenoriu išeiti
iš savęs
nes klaidu
ir baugu
išsirengti
kai žiūri
tiek akių
tiek nematomų
rankų paliečia
nusvarintas mintis
kaip gėles
glamonėja
tie žvilgsniai
įžūlūs ir gašlūs
be žodžių pikti
ir neramūs labai
gyvenu savyje
ir gyvensiu,
kol luotą atirs
atsiminus
amžinoji mintis
ir šviesa amžinoji
priglaus
išplukdytą
į tolimą krantą
ar smiltelę
atminę užbers
kad esu
2008-04-23 15:14
Pamėgink paprieštarauti, užpuls kaip žiurkės – pulku!
2008-04-23 13:45
pritariu arvenai,pirma strofa geresne,taciau skaitydama susimasciau,patiko..
2008-04-23 13:38
Pirma strofa geresnė. Mintys neblogos, bet kalbėjimas kažkoks nesutvarkytas - negaliu sakyti, kad per daug proziškas, bet kad poetinis irgi neįvardyčiau.
2008-04-23 13:22
Parašyta taip, kad kiekvienam toks poetinis kalbėjimas tinka, kiekvienas jį sau gali prisitaikyti.
2008-04-23 10:47
parašyta puikiai suprantant, kas yra "aukštoji" poetinė kalba. tik kad labiau panašu į dienoraštį, o ne į tvirtai ir užtikrintai skambančią kūrybą. 3--
2008-04-23 10:17
atminę užbers - taip
2008-04-23 10:08
Gyvuok drąsiai. Ne visi išrengia lig nuogumo.
2008-04-23 09:56
gražiai taip
2008-04-23 09:21
puikus :)
2008-04-23 08:53
:)Naje, ma patinka, ypač antras gabalus gerai skamba, tik amžinoji du kartus...gal biškia pakeist kuomi reikėja:)))