Tamsos platybėse

Kiekvieną dieną keliuos su tamsa. Vis sėdžiu tamsoje.
Nors pro užuolaidas matau baltą švieselę, kuri netyčia pralindo pro mano tamsias užuolaidas. Dienų nesuskaičiavau kiek jau esu vieniša, gal mėnesiu, gal du, bet žinau dar laukia kitos dienos. Tamsoje aš verkiu ir nepastebiu kad man nuo skruostų byra ašara,
kuri sudrėkinusi lūpas pradingsta. Tamsoje neturiu ką veikti. Vis dar prisimenu tą seną mergaitę, kuri kovojo už meilę, jos nebeliko, bet širdyje jaučiu, kad vis dar ji gyva. Aš neturiu jėgų, neturiu jau ką keisti. Kaip tyčia šiandien įsijungiau telefoną, buvo begalė sms žinučių, kurioje radau „Na saules spindulėli, kur randiesi? Kviečiu tave į parką, tavęs draugai pasiilgo“ Tik dabar man suminkštėjo širdis „Ar aš tikrai kam nors reikalinga? „Stebėdama savo atvaizdą veidrodyje ir matau ta mielą, gražią mergaitę, kuri buvo visada tyra ir laiminga. Bet mintyse dar girdėti aidai: “Kovok už meilę, kovok už tyrą“... Kuris mane įkvepia drasos. Jau po valandos buvau balta kaip tas  spinduliukas išlindęs iš po užuolaidos. Tada pravėriau ir pamačiau koks pasaulis nuostabus. Būtinai apsivilkau balta suknele, kuri buvo mano mėgstamiausia ir išbėgau į parką. Tenai jau lauke manęs draugai, ir visi tarė:
-Tu šiandien kaip saulės spinduliukas!:)
O aš tik mirktelėjau akimis ir nuskubėjau į pievą kur buvo pulkas nuostabių rožių kartu su savo princu.