Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







4.

- Rokas Onda..... gal ir nieko.
- Kas – nieko? – paklausė agentė Juodupienė.
- Vardas neblogas. Tikriausiai toks ir bus, - ligoninės lovoje sėdįs vyrukas palingavo galva.
- Kodėl taip nusprendei? - Juodupienė ką tik pasakė ligoniui jo vardą ir dabar stebėjo pastarojo reakciją.
- Na, įspūdis toks, lyg tą vardą aš jau esu girdėjęs, tik kažkada seniai.
- Gal dar ką nors prisimeni?
- Nežinau, turbūt nieko.
- Gydytojas sakė, kad tu sparčiai sveiksti.
- Jaučiuosi gerai, tik petį skauda.
- Sumuštas?
- Taip.  Gydytojas sakė, kad stipriai sumuštas sąnarys ir dar ten kažkas negerai.
- Na gerai, - agentė pakilo nuo kėdės, stovėjusios prie lovos, - sveikite. Aš tikriausiai dar jus aplankysiu.
„Nieko sau“ – pamanė Rokas, žvilgsniu palydėdamas išeinančią Juodupienę. Ir ką gi jis tokio bus pridirbęs, kad Valstybes Saugumo Departamentas jį ligoninėje lanko? Gal jį ten ne šiaip sau prilupo? Kokia nors slapta saugumo operacija, o jis pasimaišė ne laiku? Ir kodėl jo aplankyti neateina artimieji, o tik policininkai ir saugumiečiai? Kažin, ar už palatos durų yra sargybinis? Ne, sargybinio nėra, anksčiau ar vėliau būtų jį pastebėjęs..... taip, tikrai būtų, jau jis tai tokius dalykus išmano. Pala, pala, iš kur jau taip išmano? Staiga Roką nusmelkė baimė, jis suvokė, kad visai nenori atgauti savo atminties, jis bijo prisiminti. Instinktyviai jautė, kad ten, giliai jame slypi kažkas grėsmingo ir tuo pačiu neišvengiamo. Nežinia, kas ten, bet tikrai yra....

*

Saugumo departamento Kauno skyriaus viršininkas Petras Ramanauskas  savo kabinete priėmė agentę Juodupienę. Tos jaunos moters buvimas viršininkui kėlė dvejopus jausmus: malonius ir nelabai.  Malonius iš vyriškosios pusės ir nelabai iš profesinės.  Agentė Juodupienė buvo graži ir protinga, tačiau iniciatyvos darbe atžvilgiu – gan kukli. Petras Ramanauskas buvo linkęs ją įtarti dirbant vyriausiajai vadovybei, vyriausybei ar dar velniai žino kam, bet jos užduotis – jo, Kauno skyriaus viršininko kontrolė. Kažkam raportuojama, kažkas apie jį žino viską. Na, jis lyg ir neturėtu ką slėpti, bet anie reikalui esant visada ras prie ko prikibti.
- Manau pamėginti jį užhipnotizuoti. – pasakė Juodupienė, - niekad neteko to daryti amnezija sergančiam žmogui, bet pamėginsiu.
- Kokių tai duos rezultatų?
- Sunku pasakyti. Gal pavyks „pasikapstyti“ jo smegenyse ir ką nors sužinoti apie praeitį, o gal ir ne. Gal jam hipnozė padės atgauti atmintį, o gal ir nieko. Bet kuriuo atveju, jam tai nepakenks. Taip pat tai ir man nedažnai pasitaikanti galimybė savo žinias ir sugebėjimus pritaikyti praktikoje.
- Suprantu, - santūriai linktelėjo Ramanauskas, - ar Dovydaitis vis dar užsiėmęs su tuo vaizdo įrašu?
- Taip.
- Gerai, tęskite tyrimą.
Atsisveikinusi Juodupienė išėjo.  Viršininkas minutę pamąstė, žiūrėdamas įkandint išėjusios lieknos figūros, po to stvėrė telefono ragelį:
- Paprašykite užeiti Dovydaitį..... taip, dabar.
Belaukdamas pakviestojo, Ramanauskas peržiūrėjo ant darbo stalo gulėjusias bylas ir pastūmė jas atokiau  - palauks.
- Labas rytas.
- Labas rytas,  sėskite..... Kaip sekasi prekybos centro videokameros įrašo tyrimas?
- Sunkiai, - Dovydaitis pasikrapštė už ausies, - visada šitaip, kai ieškai to, ko ten nėra.
- Kaip tai? – Nesuprato Ramanauskas.
- Na, paprastai, tokių įrašų tyrinėjimas, tai ieškojimas klaidos, šešėlio, dar kažko, kas trukdo pamatyti aiškų, tikrą vaizdą ar kai kurias jo detales.  Bet pastaruoju atveju – kitaip. Viskas ten aišku ir ryšku, jokių klaidų ar šešėlių irgi nepastebėjau.  Tokio tipo kamerų vaizdo kokybė visai pusėtina, o ir apšvietimas fiksuojamame sektoriuje pakenčiamas. Vienu žodžiu, viskas ten gerai, o aš mėginu surasti, kad vis dėl to ten yra kažkas negerai. Na, tas aukos smūgis užpuolikui..... pašėlusiai staigus. Kamera jį vos užfiksavo, tai kaip kobros kirtis arba kolibrio sparnų mostas, judesys plika akimi beveik nepastebimas. Netgi jei teoriškai taip mostelti ranka ir galima, tai reikia nepamiršti, kad tam, kuriam kliuvo, lūžo žandikaulis, o smogta buvo delnu. Aš parodžiau tą įrašą mūsų savigynos instruktoriui, tai jis iškart pasakė, kad tai kažkoks video triukas.  Kai aš jam paaiškinau, kad bandau įrodyti, jog tai triukas, bet man nesiseka, jis užsimanė apžiūrėti tą vyruką iš arčiau. Tvirtino, kad labai staigus judesys.
- Nori pasakyti, kad į šitą Roką Ondą verta atkreipti dėmesį? – lėtai, aiškiai tardamas žodžius ištarė Ramanauskas.
Agentas Dovydaitis valandėlę pamąstė.
- Na, turint omeny viską, ką apie jį žinome, jis mažų mažiausiai keistas.
- Taip, -  pritarė Petras Ramanauskas, -  dingęs prieš  10 metų ir staiga atsiradęs kartu su amnezija.... ar tik jis neapsimetinėja?
- Sunku pasakyti, -  truktelėjo pečiais Dovydaitis, - sunku butų apgauti gydytojus, ypač – agentę Juodupienę. Jinai savo darbą išmano.
Viršininkas tylėdamas pritariamai linktelėjo.
2008-04-21 20:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą